Sprendimai

Kaip jums gimsta ryztingi sprendimai? Tarkime, nemazai cia esanciu yra issiskyre - kaip apsispresti tokiam zingsniui? Be skyrybu buna ir daugiau ivairiu etapu, kai reikia tvirtai nuspresti - kas jums padeda nedvejoti?

ateina laikas ir darai..., jei kažko nedarai, matyt dar tam ne laikas...

Pasveri visus už ir prieš. Ir darosi aiškiau ką daryti. O ilgas dėlsimas tikrai ne į sveikata ypač jeigu yra vaikai. Kažkaip laikausi gyvenime principo, kad visus nemalonius dalykus reikia įveikt taip greit kiek tai nuo taves paties priklauso. Nors suvokti kad kitaip jau nebus taip pat reikia laiko, reikia sprendimui subręsti. Bet turime jausti atsakomybe ir nedelst per ilgai nesimėgauti letargo būsena "ak koks ar kokia aš vargšelė ir kaip čia dabar taip nutiko". Viskas priklauso nuo mūsų pačių. O kartais ryžtingi veiksmai ir partneri priverčia permastyt savo elgesį. Gyvenimas toks trumpas gal dažniau reiktu prisimint, kad gal tai tavo paskutinė diena ar tikrai verta ją pražliumbt, prasigailėt saves.

Esu issiskyrusi 10 metu moteris, auginu nepilameti sunu. Is dideliu ambiciju, skyiausi labai greitai, "ant karstuju". Dabar atsigrezusi atgal, matau savo klaidas ir kvailus sprendimus. Pirmiausia, buvau labai didele egoiste, nes galvojau tik apie save: maniau, kad skyrybos ispres MANO didziausias problemas. Dabar manau, kad nebuvau pasiruosi santuokai ir turejau dideliu asmeniniu problemu (nesutvarkyti ir neisiaiskinti jausmai, praeities dalykai trukde pasitiketi vyru, meile, santykiu). Negalvojau nei apie vyra, nei apie vaika. Bet taip nutiko gal tam, kad dabar buciau tas , kas esu. Toks buvo mano kelias. Nebesikaltinu ir nieko nekaltinu, atleidusi esu ir sau ir vyrui, aciu Dievui .
Dabar visoms seimoms sakau ir sakysiu - nesiskirkite zmones. Bent jau neskubekite daryti sprendimu, nekaltinkite kito, o patys bandykite atsigrezti i save, ieskokite pagalbos, patarimu. Pastagos, zinoma, turi buti abipuses. Tai ilgas ir skausmingas kelias. Naturalu, kad buna kriziu porose, bet sbuti kartu - tai darbas . . Manau tik krizese santykis auga ir bresta, jei "prasisuka" tie juodumai, tuomet zengi i kita etapa, jei - ne, issilakstai i skirtingas puses. Labai gaila vaiku, jie patiria didele trauma, kuri gali tureti pasekmiu visam gyvenimui.
Mano patarimas. Svarbiuose reikaluose - NESKUBETI. Jei tikras dalykas , jis issirituliuoja taip kaip turi buti, jei ne - nukrenta. Kartais padeda labai paprastas dalykas: pliusu ir minusu deliojimas. Nusveria tas sprendimas, kur daugiau pliusu.

Ateina jausmas, kad daugiau nebegali. Kai pagalvoji apie tolimesnį gyvenimą santuokoj su juo - užeina blogulys. Tada skyriausi. Ir nebuvo dienos, kad gailėčiausi. Vaikai finale tik laimėjo, nes kas yra geriau: nelaimingi mama ir tėtis kasdien - ar laiminga mama kasdien ir laimingas tėtis savaitgaliais? Yra tokia mintis: jei neišsiskirčiau - mano vaikai mamos gal jau ir nebeturėtų...

Oi kaip ilgai svarsčiau. Kol gavau "spyrį subinėn", t.y. prasiveržė agresija ( ačiū Die, dar be muštynių ), prasidėjo teroras. Tuomet galuinai pasiryžau. Tikrai nesigailiu . Gal būčiau nervinga ligonė, gal sirgčiau depresija, nežinia, kas būtų, kokią mane vaikai matytų.

O man sprendimai daznai ateina spontaniskai. Net nemoku to paaiskinti. Taciau kilus problemai man uztenka plaukti pasroviui, o sprendimai tarsi patys atsiranda.