Vestuvės

„Darnios poros“ klausimuose buvo: „Ko bijote galvodami apie santuoką?“. Norėčiau sužinoti ką jūs apie tai manote,kodėl bijote ar tiesiog kodėl norite vesti ar ištekėti? Aš pati jau pradedu apie tai galvoti,tačiau vaikinas net negali apie tai pagalvoti. Niekaip nesuprantu ko bijo. Kada jūs vyrai suprantate jog jau noriu vesti? Aišku šiais laikais gali ir mergina pasipiršti, tačiau bent aš nedrįsčiau to daryti,nes tikrai užgaučiau vaikino išdidumą,o ir nesutiktų vesti manęs.

Bijai vilko- neik į mišką...

taip ir su bijojimu kažko santuokoje

Jei kalbama apie vieno ar kito pasipiršimus, norus ir nenorus vesti ir tt, man panašiau, kad kalbama apie [b:2bvw6eir]santuoką kaip ritualą, kaip pareigą kažkokią[/b:2bvw6eir], o ne apie norą kurti [b:2bvw6eir]šeimą[/b:2bvw6eir]...

Visu pirma - pareigos. Žmonų pareigos ne tokios ir malonios, bet kaip kažkada paaiškino vienas rusas, tai ir yra moteriška laimė: leisti didžiąją dalį laisvalaikio skalbiant, verdant, kuopiant paskui nevalą vyrą, bėgiojant į tėvų susirinkimus, aiškinatis prieš kaimynus dėl vaikų iškrėstų šunybių ar likviduojant jų pasekmes. Tokios tradicijos ir Lietuvos vyrai nelinkę jų laužyti. Gal jaunimas elgiasi ir kitaip, reikės paklausti Bet matyt mane kaip ir daugumą moterų valdo ne protas, o kažkas kitas, ir vestuvės kažkodėl negasdina. Nors didelio entuziazmo taip pat nesukelia.

Aš tai nesuprantu ko bijoti. Puikiai žinau,kad mano vyras nevala nebus. O tuo labiau ko bijoti? Plauti indus? Gaminti valgyti? Kiekviena dieną taip darau,nors man tik 20metų,tačiau man tai nėra sunku.Aišku gal vėliau atsibos,tačiau visą rutiną reikia mokėti paversti žaidimu. O vaikai,tai visai nebijua,kad prikrės šunybių.

Kai kurios turi sindroma "as moteris, o ne indaplove"....))

Na pas mane nebus tokio sindromo. Jei viską darai kada reikia,o ne tempi gumą tai viskas bus gerai. Aišku jei lauki dvi dienas ir neplauni indų,tai tada teks pabūti indaplove

Nieko, praeis. Išaugsi.

Pritariu bendravardziui sveciui - zavi toks jaunatviskas tikejimas, kad VISKAS BUS GERAI Tikejau ir as tuo.. Bet pakiso koja, nes kartais tiesiog pamirsti pazvelgti i situacija ir realiai. Tad mergaitei labai linkiu, kad taip nenutiktu.

Labai mielas pasisakymas... Linkiu, kad jums pasisektų. Man 47 m., prieš 5 metus pradėjo braškėti santuoka. Ne dėl kito, ar kitos - pavargome vienas nuo kito. Turėjau 28 m. draugę, su kuria pasidalindavau savo mintimis. Ji buvo metai kaip ištekėjusi, laukėsi vaikelio. Su jaunatvišku įkarščiu ji pasakojo, kaip kovotų už santuoką, kaip gaivintų išsisėmusius santykius. Pagimdė, augino vaiką ir tikrai nesiskundė nepritekliumi. Po metų aš ją raginau atsipeikėti ir nenutraukti santuokos. Ji sakė, kad niekada negalvojusi, kad bus taip sunku. Aišku, buitis daro įtakos. Bet tai tik aisbergo viršūnėlė. Pagrindinis sunkumas yra gyventi ir susiderinti vienas su kitu. Viskas priklausys nuo jūsų. Be to, žmonės bręsta, tobulėja. Keičiasi poreikiai, požiūris.