Tai vyksta nuo mokyklos laiku.Vienas vaikinas jau senai rodo zenklus, kuriu negaliu suprast. Bande susidraugauti pora metu, bet negalejau atleisti senu skriaudu iki kol neatsitiko didesne nelaime, nei jo paskalos (ko pasekmej nauji sutikti zmones, isgirde paskalas, nelaike sau lygia). Po didziosios nelaimes visa tai nebeteko reiksmes, mano kaimynai, klasiokai, nesiojantys mazas, bet pikantiskas paskaleles. Atleidau, mintyse visus pasiusdama uz piktus liezuvius. Taip praejo 6 m, daug kas pasimirso...
Pries pora sav vel ji pamaciau, gyvenam ten pat mazdaug. Galvojau, kad viskas jau uzmirsta, bet vel ziuri tooookiom akim...Kai jam bloga, liudna ziuri i mane sutikes taip, kad ir man paciai silpna pamacius tokias svelnumo meiles (?) pilnas akis...Abiem susitikus tik pasiziuri ir sustoja viskas...
Kai jam gerai, jis tik uzmeta aki kaip man einasi...
Noreciau issiaskint, padeti taska pries isvaziuodama...Ar verta ka sakyt ko ziuri toooookiom akim vel i mane, juk paskalas tik nesioji...
Na kaip manote, kaip pasielgt?