Gyvenimas su mylimojo tėvais

Sveiki,

pastaruoju metu mane kamuoja ivairios mintys apie dabartine situacija su mano mylimuoju, konkreciau pasakius apie gyvenima pas jo tevus... Draugaujame apie 3 metus, planuojame gyvenima kartu, ne per seniausiai atsikrausciau i jo namus, priezastis kodel apsistojau, nes nuo sausio tesiu studijas ir jis pasiule apsistoti pas ji, jo tevu namuose, kol susirasiu darba ir pradesiu mokytis, kadangi gyvename skirtingose salyse ir plius mano studijos uzsienyje(ten kur gyvena jisai)- atsikrausciau as... ir karts nuo karto pradedu gailetis kad gyvenu su jo tevais...
Is pradziu kai susipazinau su jo tevais; tetis pasirode labai fainas- toks jis yra ir dabar aciu dievui! mama- nera labai emocionalus zmogus,tikra namu seimininke, atrodo miela, supratinga- dabar man atrodo kad taip tik atrode :)
Kaskart viesedama gaunu atskira nuo mano mylimojo kambari, gyvename atskiruose kambariuose- del sito nepriestarauju, visi turime savo paziuras ir principus. Pradzioje viskas kaip ir visada buna labai saunu...bet ne per seniausiai pradejau jausti tvyrancia itampa tarp jos ir manes: jeigu ji vaziuoja i miesta apsipirkti, niekada nepasiulys man prisijungti,pakalbame apie kasdienius ir iprastus dalykus kap ora, zinias ir knygas... nu nera ji labai kalbi, as nepriestarauju- visi zmones yra skirtingi... as domiuosi kulinarija, ir kai bandau parodyti iniciatyva kad man idomu ir noreciau suzinoti daugiau, niekada nepasiulys prisideti prie maisto gaminimo.kelis kartus bandziau kviestis ja i sporto kluba i kuri jinai megsta vaiscioti bet atsakymas- ne. kartais nuskamba tokios replikos man: kad as nestabdyciau savo mylimojo daryti tai ka jis nori daryti, kad kai studijuosiu universitete as galesiu ji aplankyti,(aplankyti- mes ruosiames gyventi kartu!!!) neperseniausiai keite vonios kambary, vaiksciojo ir visu klausinejo ar tinka tas ir anas, bet prie manes nei karto nepriejo ir nepaklause. jauciuosi kartais taip tarsi ji nenori manes priimti i savo seimos rata. Bandziau apie tai kalbetis su saviskiu bet jam atrodo kad as suprantu ja klaidingai... kai mes liekame dviese su jo motina mes labai mazai bendraujame, pati netgi pradejau stengtis maziau rodytis jai akyse...po truputi digsta tas noras bendrauti...

buciau labai dekinga jei ka nors patartumete! aciu

Motina elgiasi gana ismintingai - jei uzleis jums bendra kambari, tai abu isvis niekada neissikraustysite :) Juk taip daznai buna. Dabar sudaro tokias salygas, kad butu siek tiek nepatogu jums abiem, bet apskritai nepasakyciau, kad elgiasi piktybiskai. Jei verziates padeti virtuveje, tai tik [B]jums[/B] atrodo, kad norite padeti, o jai atrodote kaip isibrovele, norinti uzimti jos vieta. Juk ji yra namu seimininke -tai visas jos gyvenimas. Jos namai yra JOS ir vyro, o sunus su drauge tegu eina is namu ir kabinasi i gyvenima patys. Normalu, kad ji nenori jokiu sanguliavimu JOS namuose, kol nesat susituoke. Kitas variantas - draugas pristate jus kaip drauge/pazistama, ne suzadetine, todel motina atitinkamai ir elgiasi. Gal jus tikrai per daug verziates i drauges tai moteriai, jai naturaliai kyla noras laikytis atstumo. Suprantu jus, bet motina man atrodo turinti teise nustatineti savo taisykles savo namuose.
Beje, idomu, kokia tai salis.

O man kaip tik atrodo, kad pasitaikė viena iš tų mamyčių, kurioms visos marčios perprastos...

sveika,saule!

nelabai ka as tau patarsiu,nors pati esu panasioj situacijoj-netgi blogesnej. nes as priversta gyventi savo mylimojo namuose su jo motina! mes susipazinom anglijoje ir is perdideles meiles as pasiryzau vaziuot gyventi i jo sali(Lenkija). viska ka tu pasakoji-as isgyvenau ir dar baisiau. radau zurnale viena straipsni apie anytos ir marcios santykius.bet tai visiskai nepaguode. nes moteris,kuri visa gyvenima buvo savo sunui vienintele,brangiausia ir svarbiausia, niekada nenores buti nuversta nuo savo pjedestalo. todel bet kokia marti,net gi jai priimtina, visviena bus konkurente. as visaip kaip bandziau prisitaikyti prie anytos tvarkos, iprociu ir viso kito-bet galiausiai supratau,kad imanomas tik vienintelis variantas-iseiti is situ namu kartu pasiimant ir mylimaji. nes kad ir kaip ji dziaugesi,kad sunus parsiveze nauja seimininke, viskas jai neitinka, tai indu plovikli bloga nupirkau, tai indu perdaug sunaudoju kai gaminu valgyt, tai vandens perdaug naudoju kai maudausi arba perdaznai skalbiu su skalbimo masina.... kad ir kaip as besistengiau jai itikti, ji kasdien man pasako man ka nors,kas jai nepatinka. as labai megstu gaminti, o ji daug sykiu sake,kad kaip gerai kad yra nauja seimininke,nes ji nemegsta gaminti-bet mano egzotiski patiekalai jai nelabai patinka. todel as vis reciau ir reciau pasirodau virtuveje. dabar ji patenkinta kasdien verda bulves(butent!-kasdien)ir troskina savo persenusiu anciu antiena.

as nematau kaip pakeisti esama situacija,nes seno zmogaus iprociu ir charakterio nebepakeisi,o bet kokios permainos gasdina. kaip galima prisitaikyti ir draugiskai gyventi? anot anytos viskas kas auga sode turi buti paversta uogienem ir dzemais. bet as asmeniskai ju nemegstu. man i metus uztektu 2 litru ir tai nesuvalgyciau. ji pati irgi nevalgo. tai kas tada suvalgys visas tas gerybes,kuriomis uzverstas visas rusys?? juk dar yra stiklainiu,ant kuriu data 2006 !! kad dar tos uogienes butu skanios.bet taupumo sumetimais ji beveik nededa cukraus, todel jos yra tiesiog slykscios! taigi,saule,galiu tik uzjausti...

NU tai jamat savo mylymaji uzh ... nu rankos ta prasme ir einat gyvent atskirai.
Ir nereiks chia skustis, kaip blogai pas anytas...

Nes ash pvz irgi sunkiai isivaizduoju, kaip kazhkas svetimas, atsikeles i mano namus, pradetu man priekaishtauti, kad ash gyvenu ... taip kaip ipratusi(!)

Manau, jeigu vyrui rūpi jo draugė - tas problemas reiktų spręsti ne su anytom... o su draugu. Draugas, manau tikrai pakeis savo mamos nuomonę apie jo meilę...

O dėl namų ir tvarkos - tai žinoma, kad anyta šeimininkė yra ir bus, tačiau tai neleidžia su marčia elgtis kaip su penkta koja... mandagumas, svetingumas, pagarba sūnaus sprendimui, mano nuomone, turi išlikti!!!

Pats esu vaikinas ir žinau, kaip elgčiausi tokiu atveju.

Temos autorei siūlyčiau kraustytis gyventi atskirai. Tai išspręstų daugelį problemų. Nebent sūnus tiek prisirišęs prie mamos, kad jokiu būdu nenorės palikti tėvų namų.

tai kad niekada nesistengiau jos pakeisti, ar jai priekaistauti. Stengiuosi nekreipti demesio i tam tikrus dalykus.Kuo puikiausiai suprantu kad tai jos namai , kad ji yra seimininke. mane neramina tik elgesys su manimi. pavyzdziui su mylimojo kriksto mama iseiname miestan zymiai dazniau negu su jo mama ir bendraujame daugiau... ir tuomet atsiranda kaip ir nusivylimas, tikiesi demesio ne is to zmogaus, kurio noretum :)