Sveiki Noriu patarimų, noriu išsikalbėti...Tikiuosi, kad nepasmerksite manęs paskaitę mano istoriją, nors nesidedu šventuole ir žinau, kad klaidų padariau daugiau negu daug.
Šiandien man 27 metai. Lygiai prieš 4 metus, tada dar būdama 23 metų, susipažinau su keliais metais už save vyresniu vaikinu būtent darnioje poroje. Vartosiu netikrus vardus, bus lengviau suprasti. Pavadinkim jį Mindaugu. Ir buvo meilė, kaip toj dainoj tokia spalvota - pasimatymai ir romantika... Tačiau nebuvau tikra dėl santykių, nes mes gyvenom skirtinguose miestuose, abu turėjom darbus ir nei vienas negalėjom keisti situacijos tuo metu. Pradžioje jis man ir patiko, ir nepatiko. Patiko savo gera širdimi ir šviesiu protu, nepatiko dėl labai didelio drovumo. O mes buvom kaip ugnis ir ledas. Aš kibirkštis, smarki, įsižiebianti greitai, pykstanti stipriai, mylinti visa širdim, kažko nekenčianti iki širdies gelmių, mano jausmų gama labai labai plati. Ir jis kaip ledas, toks ramus ir tylus, protingas ir visada susimąstęs, visada geras ir atsakingas, rūpestingas, bet mažai reiškiantis jausmus. Nepaisant to, savo pliusais jis mane pakerėjo ir maždaug po po pusmečio platoniškos draugystės ir bučiniais apsiribojusių pasimatymų mes tapom pora. Atsimenu tą šiltą pavasario vakarą, kai po pasimatymo man ėmė labai skaudėti nugarą ir savo namuose jis man darė atpalaiduojantį masažą taip švelniai, kartais lūpomis vos paliesdamas pečius, su tokia meile. Tą vakarą ten likau nakvoti, bet jis buvo džentelmeniškas ir nieko nebuvo, tik begalinis švelnumas, gražūs žodžiai ir nesibaigiantis žiūrėjimas vienas kitam į akis. Tą vakarą ir aš prisipažinau pati sau, kad pradedu jį pamilti už švelnumą, gerą širdį, rūpestį, atsakingumą, nepaisant jo drovumo ir lėtoko būdo. Nuo tos dienos mes tapom geriausiais draugais, sielų draugais, meilužiais, neoficialia šeima... Atstumas mums buvo menka kliūtis, važiuodavom vienas pas kitą savaitgaliais kai tik galima, ir ilgai kalbėdavomės, ir bučiuodavomės, mylėdavomės, svajojom vieną dieną sukurti gražią šeimą, rinkom gražiausią vietą vestuvėms, vardus vaikams ir jų mokyklas. Mes beveik nesipykdavome ir net stebėdavomės, kodėl kitos poros taip dažnai pykstasi ir ginčijasi. Mes net neturėjom tam priežasčių. Praėjo keli tokių santykių metai ir man darbe pasiūlė paaukštinimą, bet su ilgalaikiu susitarimu, tai reiškia man ten reikėtų dirbti dar 3 metus nekeičiant įmonės. Tai reiškia dar 3 metų atstumą. Aš nenorėjau daugiau taip gyventi, mes pasitarėm ir nusprendėm, kad atvažiuoju pas jį į Vilnių. Po kelių savaičių nuo to mano sprendimo jis pasipiršo, žinoma, kad aš pasakiau taip, nes pasakyti ne neturėjau nei vienos priežasties. Idiliška mums buvo ir bendro gyvenimo pradžia. Lėti ankstyvi pusryčiai, ėjimas miegoti kartu, jo žadinimas iš ryto bučiniu į skruostą. Bet po kelių mėnesių viskas pradėjo keistis dėl manęs... Aš tą laiką sėdėjau namie, be darbo, pradėjau depresuoti dėl ilgai trunkančių paieškų, būdavau prislėgta ir tapau tikra nusivylusia namų šeimininke. Tiesa, pradėjau mokytis visažo meno, nes tai buvo visada mano aistra ir galvojau, kad miesto bei gyvenimo pakeitimas gali būti pradžia ir naujos svajonės įgyvendinimo – darbo ne prie popierių, kaip visada ir norėjau. Bet pamokėlės būdavo neilgos, o ruduo ir žiema toks liūdnas laikas sėdėti vienai namie tarp keturių sienų, kol jis dirbdavo. Turėdavau protarpiais užsakymus, juos darydavau, turėjau pomėgių, bet jie manęs negelbėjo nuo liūdesio. Mačiau, kaip menko ir jo susižavėjimas manimi kaip moterimi, nes jis įsimylėjo savarankišką merginą, kuri ėmė ir pavirto į nelaimingą namų šeimininkę, ieškančią savęs ir neberandančią. Mes pradėjom pyktis daug ir dažnai, net ir dėl niekų. Jis man sakydavo, kad man reikia veiklos ir kuo greičiau, kad geriau mesti tą tik nedideles pajamas pradžioje teikiantį visažo meną ir imtis panašaus darbo į turėtą ofisinį. Bet aš buvau užsispyrusi, nors giliai širdyje žinojau, kad jis tikriausiai teisus...
O mes pykomės vis labiau. Mane pradėjo erzinti viskas, ką jis kalba, kaip kalba, jo lėtas būdas, jo dėmesio nerodymas, jo namai, kuriuose aš nesijaučiau sava, nes man nepatiko nei tas rajonas, nei butas, nei kaimynai. Jį erzino, kad aš irzli ir prie visko kabinėjuosi, bambu, pati nežinau ko noriu. Laikui bėgant iš darbo grįžęs jis pasinerdavo į kompiuterinius žaidimus ir televizorių, aš ieškodavau klienčių makiažui ir idėjų internete. Susitikdavom lovoje eidami miegoti, vienas kitą formaliai pabučiuodavom, daugiau negu 4 mėnesius nesimylėjom kartu miegodami... Vieną vakarą praeitą pavasarį stipriai susiginčijom ir vos neišsiskyrėm, nes jis pasakė, kad daugiau nebegali kęsti tokios įtampos santykiuose. Susitaikėm, bet problemos niekur nedingo. Aš pradėjau gauti daugiau užsakymų, buvau labiau užsiėmusi, bet nuolatiniai pykčiai jau buvo pakenkę mūsų santykiams... Jis mane ir toliau erzino, mes ginčijomės dėl visko, o aš ugnis, imdavau ir pasakydavau kartais tai, ko nereikia, stipriai įžeisdavau, tyčia įskaudindavau. Suprantu, kad viskas vyko mano galvoje, kad iš tikrųjų tuo metu aš buvau nusivylusi ne juo, o labiau savimi, tik ant jo išsikraudavau, bet tada dar nesupratau... Darbiniai reikalai gerėjo, gavau daugiau užsakymų, o būdama nusivylusi santykiais užpildžiau dokumentus į vieną visažo mokyklą užsienyje, į kurią mane priėmė ir aš nusprendžiau važiuoti, nes santykiai ir taip klibėjo. Artėjant mano išvažiavimo datai mūsų santykiai netgi gerėjo... Po truputį grįžo aistra, daugėjo švelnumo iš mūsų abiejų pusės, bet abu kamavo netikrumo jausmas. Visgi man prieš išvažiuojant nutarėm, kad nepaisant visko kas buvo tai tik metai praktikavimosi man ir kad galim išspręsti savo problemas, kad verta saugoti santykius... Išvažiuojant man buvo labai liūdna. Parašiau jam kelis gražius, jausmingus laiškus, atsiprašiau už viską, po ilgos pertraukos ir vėl ištariau myliu, atsisveikinant jaučiau ir ašarų skonį burnoje, bet bučiuodama jį sakiau ir tikėjau, kad viskas bus gerai, kad grįšiu, kad mes lyg ir įveikėm tą krizės etapą ir dar po metų aš grįšiu turėdama daugiau patirties, galėsiu užsiimti normaliu verslu apie kurį ir galvojau, ir galėsim galvoti apie šeimos kūrimą, šeimos kurios jis taip norėjo.
Taigi išvažiavau, mes bendravom telefonu ir skaipu, jis vyko kartu su manim ir padėjo įsikraustyti. Aš greitai pasinėriau į naujas patirtis čia, atsirado draugų, renginių. Toliau bendravau su Mindaugu, bet išsiilgdavau gražių jo žodžių, norėdavau išgirsti pasiilgau ir myliu, norėdavau daugiau išreikšto švelnumo. Bet vis tiek buvau tikra, kad kai grįšiu, tai viskas pasikeis, nors būdavo tokių periodų, kad nesusikambindavom po kelias dienas, nes jam tiek bendravimo nereiktų. Vėliau jis pasakė susivokęs, kad prisimena mūsų senus konfliktus, pokalbius ir vis dar nėra tikras dėl ateities. Skirtis nenori, bet pamąstyti irgi reikia. Skaudu girdėti, bet aš tuo metu jam pritariau, nes ir man reikėjo pamąstyti, buvau pavargusi nuo tų santykių. Ir kaip tik tuo metu susipažinau su kitu žmogum, pavadinkim jį Robert, jis užsienietis, abu čia gyvenam tam pačiam mieste. Jo sesuo buvo mano visažo modelis vienam renginy, jis sesę palydėjo ir mes pradėjom bendrauti. Simpatija ir aistra augo dienomis iš abiejų pusės. Jaučiausi blogai, kad turėdama Mindaugą bendrauju su Robert, bet man taip trūko švelnumo ir dėmesio, kad pagalvojau čia tik nekaltas flirtas. Bet mes nuėjom į pasimatymą, pirmą antrą, vykom į gražius kampelius kuriuos jis norėjo man parodyti, pirmi bučiniai, mylėtis dar nesimylėjom, bet buvom nearti to. Su juo jaučiuosi labai gerai, tai nebuvo tik aistra. Mes kalbėtis galime apie bet ką, mes vienas kitame matom įdomius žmones, mes turim bendrus pomėgius, aišku protu nesuvokiamai didelė aistra taip pat ne paskutinėje vietoje. Bet aš sužinojau, kad nepaisant brandžios išvaizdos, jis už mane jaunesnis, jam 24, todėl jo požiūris į santykius mažiau brandus, bet ne ta prasme kad nenorėtų pastovių santykių ar būčiau jam pramoga, o ta prasme, kad jam dar ilgai nesinorės nei šeimos, nei vaikų apie kuriuos aš jau pradedu mąstyti po kelių metų, nes man jau 27.
Lygiai prieš mėnesį paskutinį kartą kalbėjau su Mindaugu skaipu, aš tiek benradavau su Robert, kad net nejaučiau poreikio skaipinti Mindaugui pati... Buvau apsvaigusi nuo naujos aistros, dėmesio ir pokalbių ir į Mindaugo pasiūlymą nutraukti mūsų santykius sureagavau taip natūraliai. Jis pasakė, kad nebemato mūsų ateities dėl mūsų skirtumų, aš pasakiau, kad mes abu tikriausiai nebepasikeisime ir sutinku su jo nuomone, kad geriausiai išsiskirti ir likti draugais. O tuo pačiu viduje šiek tiek džiaugiausi nebūdama skyrybų iniciatore ir kad dabar galiu laisvai bendrauti su Robert. Buvo gera, svaiginantis laikas kartu.
Ir tik prieš kokią savaitę uždaviau sau klausimą, į kurį negaliu rasti atsakymo. Ką aš darau? Kodėl? Ar verta buvo dėl naujos, neaiškios aistros, visko taip imti ir lengvai atsisakyti? Jaučiu, kad giliai širdyje Mindaugas pasakęs man apie skyrybų idėją tikėjo, kad aš pasakysiu ne, mes dar galim tai išsaugoti, aš pasiilgau tavęs, mes dar galim būti kartu. Bet aš nepasakiau ir tai suteikė jam dar daugiau tvirtumo ir ryžtingumo. Šiek tiek atsikvošėjus galvoju, ar šitie nauji santykiai nebus trumpalaikė aistra dėl to, kad mūsų amžius skiriasi, kad jis jaunesnis, kad su juo gali nebūti jokios ateities, išskyrus tuos ilgus ilgus pokalbius ir ugningus pasimatymus? Atsikvošėjau ir supratau, kad visus tuos metus su Mindaugu vienas kitą mylėjome, stengėmės, ir kad kokiais 95 procentais dėl skyrybų kalta buvau aš. Ir dabar jaučiuosi tokia pasimetusi, gal skamba ir egoistiškai, bet nežinau ką ir kam jaučiu. Ar Mindaugas man šiandien tik sena užgesusi meilė, ar vis dar jaučiu jam kažkokius jausmus. Gal tai meilė, o gal gailestis kažko gražaus ir gero, kas nesugrįžtamai baigėsi? Gal bendravimas su Robert buvo mano mano nesąmoningas būdas užsimiršti? O gal jis žmogus, kurį tikrai pradedu įsimylėti?
Prieš savaitę sugrįžo ilgesys Mindaugui ir mūsų kartu praleistiems metams, nostalgija, kaltės jausmas. Artėja Kalėdos ir aš prisimenu, kaip mes jas švęsdavom, kaip būdam kartu, puošdavom eglutę namuose, keitėmės mažom gražiom dovanėlėm. Norėčiau su juo pasikalbėti, per Kalėdas grįžus į Lietuvą galvoju taip ir padaryt. Bet mintyse kirba: o gal neverta? Gal nebeskaudinti jo ir savęs ir judėti pirmyn? Tik va nesu tikra, ar tikrai noriu judėti pirmyn, nors turiu šalia žmogų, kuris mane įsimylėjęs, žavisi, su kuriuo gerai jaučiuos...
Išsikalbėjau. Net nežinau, ko tikiuosi iš šios temos. Gal pasidalinimo patirtimi, gal atsakymų į savo nekonkrečius klausimus, kuriuos skaitydama labiau susivoksiu savo mintyse ir tiesose. Kiek daug "gal" ir mažai atsakymų šiuo metu.
Bet nenoriu būti paskutine pasaulio egoiste ir įskaudinti mylėtą žmogų dar kartą suteikdama vilčių, dėl kurių pati nesu tikra. Gal aš tiesiog nemoku paleisti, nors turėčiau jam leisti judėti toliau...?
Labai laukiu jūsų nuomonių...
DarniPora.lt