Skyrybos

Gyvename su draugu jau 4 metai, auginame 2 metu dukra. Santykiai pablogejo po dukters gimimo. Galvojau, kad apsitrinsim, susigyvensim. et kuo toliau, tuo blogiau. Gyvenam atskirus gyvenimus, jeigu snekames tai tik pykstames, saukiam vienas ant kito. As pavargau nuo visko, nusprendziau, kad noriu skirtis, nes jeigu taip toliau tai imsim vienas kito nekest, jau dabar as nenoriu jo akyse matyt. Ir staiga prasidejo visuotine isterija, jo tevai, mano tevai, gimines ir svetimi zmones pasmerke mane. Juk vyras negeria ir nemusa, ko daugiau reikia. Bijau, kad pasiduosiu spaudimui ir gyvensiu toliau tyliai, apsimesdama kad viskas gerai, verkdama naktimis ir ziuredama kaip gyvenimas eina pro sali... Ka daryti?

Ką nori daryti?

Ta prasme skirtis, ar gyvent toliau? As kaip ir nuzprendziau, bet ka jus darytumet?

Pirmiau surasčiau norą gelbėti santuoką. Paskui, Eičiau pas psichologą, visomis jėgomis tempčiaus ir antrą pusę.

Tradicinė situacija, kai moterys stengiasi kuo greičiau pasidaryti vaiką, taip neva sutvirtinant santykius, o gaunasi priešingai. Pamoka toms, kurios dar vaiko nepasidarė. O kam tą temą kurt nesupratau, juk ir taip aišku, kad skyrybos bus, autorė liks vieniša mama, kuri papildys čia ir taip jau gausų jų būrį. Santykius nemanau kad pavyks sugrąžinti, nes kiek suprantu, jų rimtų ir nebuvo.
P.S. aišku būsiu apšauktas kiaule ir panašiai, bet tokia realybė. Autorei siūlau ruoštis skiryboms:tempti iš namų vertingą turtą, perrašyt ką išeina ant giminaičių ir pan.

Autore raso, jog santykiai pablogejo o vaiko gimimo. Reikia suprasti, jog pries tai viskas buvo gerai. Ne taip senai kazkur skaiciau straipsni apie tai , jog po vaiko gimimo santykiai rodos subyra. O pasirodo tada moteris visiskai pamirsta savo vyra, ir visa demesi atiduoda vaikui. Zinoma vaikui reikia daug demesio, cia ir vyras turi susiprasti, jog nebebus taip kaip buve, bet jei vyras yra visiskai pamirstamas , tai jau nebegerai. Tu vyreli dabar tik nesk pinigus namo, o moterisko svelnumo jau nebegausi, nes yra vaikas kam labiau to demesio reikia. Manau dar reiketu pabandyti palipdyti santykius, issiaiskinti draugiskai viska, gal tiesiog nesugebejote abu brandziai pereiti i nauja santykiu etapa po vaiko gimimo. O jei tikrai niekas nebesigauna, tai skirtis, juk gyvenimas yra tavo, o ne giminiu.

Vadinamųjų 5-jų metų krizę išgyvena kone kiekviena šeima. Kas butų jei visi skirtųsi? Teisingai - nebūtų šeimų. Iš viso. Ar to siekiate - vienišumo?
Rimtų priežasčių skirtis nenurodei. Blogi santykiai? Bet santykius galima ir reikia gerinti. Specialistai padės, tik kreipkitės. Sugriauti šeimą dar spėsite.

Žmonės, atsipeikėkit!!! Kur jūs čia tą šeimą matote??? Jokios čia šeimos nebuvo ir nėra. Na sumetė skudurus į vieną krūvą, nes pasidulkint norėjo, gal dar butas abiems kartu pigiau kainavo, na, patys suprantate Paskui vaikas gimė, kaip kad dažnai būna. Būtų norėję - normalūs žmonės turėdami vaiką tikrai būtų susituokę.
O dabar nei čia kas tos šeimos ruošiasi kurti, nei ką. Kaip ir dažnai būna, po kelių metų nieko bendro ir nebelieka, net ir ta aistra išgaruoja. Kam merginai gadinti sau gyvenimą, jei gali rasti žmogų, su kuriuo norės gyventi ir kurti tikrą šeimą? Nes metai bėga. Jei vyras nepasipiršo gimus vaikui, vėliau tikrai nesipirš, juolab, kad dabar jau ir prasmės nebėra.
Mesk tu jį greičiau ir tvarkyk savo gyvenimą. Ir mažiau dėmesio kreipk į visas tas tetas, nes joms tavo gyvenimą reikės gyventi.
Na, jei nori visus šansus išnaudoti, pasikalbėk su juo, ką jis mano. Nors manau, kad būtent nuo to ir reikėjo pradėti.

Zinoma skirkis. Gyvenimas vertas ne asaru i pagalve ir ne riksmu. Vikas turi augti normalioje seimoje, o tu tureti salia tikra vyra. O visi tie sugyventiniai tik laikini pakeleiviai, ieskantys prieglobscio.

Cia gerai pasakyta. Tik greiciau tempk viska ir kad nepastebetu. Juk tu su vaiku liksi, jums daugiau reikės, o vyras uzsidirbs, vyram rankos visada laisvos.