meile, atstumas ir charakteriu skirtumai

Sveiki,
papasakosiu jums tokia istorija, kam bus idomu paskaitys ir ivertins nenoriu patarimu, nenoriu smerkianciu nuomoniu ir panasiai tiesiog papasakosiu kaip yra ir kaip buvo. Metu man nera mazai, neesu as paauglys ar uzsisvaiges debilas, pirma meile pas mane baigesi jau senokai bet atejo laikas ir sutikau as tokia panele. Musu pazintis prasidejo sitam tinklapy (bet taip pat jau senokai) ir po truputi issivyste i skype duomenu pasikeitima, dar truputi veliau i mobiliaku numeriu dalybas ir po poros savaiciu virtualaus bendravimo susitikom. Pirmas susitikimas buvo neblogas, susitikom dar ir dar karta. Negaliu pasakyt kad ji mane ziauriai suzavejo is pirmo zvilgsnio bet kazkoks susidomejimas tikrai buvo. As beveik visada sugebedavau patraukti merginos demesi jei to noredavau ir taip buvo ir si karta. Tik si karta ta mergina sugebejo patraukti mano demesi, kas atsitikdavo toli grazu ne visada. Po poros savaiciu gyvo bendravimo as supratau kad ji mane tikrai domina, o praejus kokiam menesiui ar truputi daugiau mes pasakem vienas kitam myliu ir tai buvo nuosirdu. Staigiai isibegejantys santykiai buvo man keistas dalykas turint omeny kad tuo metu buvau is esmes nusivyles moteriska gimine. Bet viskas ejo aukstyn, geryn visom prasmem. Praejo pora menesiu ir bumb - jai praktika uzsieny. Ok pakentejau, nemaciau savo zmogaus beveik tris menesius, iskentejau sulaukiau grizo Grizo ir viskas buvo ok, vienas kito pasiilge ir t.t. ir panasiai. Praejo dar keli menesiai paskutinis naujakas...is tikruju praskydau - pasipirsau panelei su kuria draugavau tik 8 menesius ir kelias dienas. Sutiko. Pasakem tevams, viskas ok, prasidejo lyg ir vestuviu planavimas, svajones apie ateity, vaikus, bendra buiti...Kas toliau? Panele baige magistra Jos ateitis neaiski bet lyg ir kalbejom kad pasitarsim ir padarysim bendra sprendima bet ne - viena diena gaunu sms as gavau darba tokiam ir tokiam mieste (apie 200 km nuo manes). Supykau kas be ko, sms kazkaip tokiu klausimu man neatrodo geriausia informacijos priemone bet ka padarysi. Padejau persikraustyt pazadejau lankyt ir pan, nusipirkau masina kad galeciau atvaziuot bet praejo pora savaiciu ir supratau kad mano pastangu cia nereikia. Ji pasinere i darbus, naujus draugus, manes jai nereikedavo, o jei ir susitikdavom kas antra savaitgali jausmai buvo nebe tie. Ir issiskyrem. As asaru neliejau, supratau situacija ir tikrai nei minutes nesuabejojau kad JI padare gera sprendima. Atsiemiau suzadetuviu zieda, gan neblogai ji pardaviau. Isbraukiau ja is savo gyvenimo ir labai greitai susiradau kita panele. Bet yra toks dalykas - patinka man mano nauja panele, galbut ji yra dar geresnis ir fainesnis zmogus uz mano ex. Tik kazkaip as jai nesugebu atsiduot, nebemyliu savo buvusios bet ji, nors ir budama nekalta del to, trukdo mano dabartiniams santykiams. As suprantu kad ji yra zmogus kitoks nei as, ji man tikrai netinka. Bet net suprasdamas tai as negaliu paneigt tokio fakto kad as jos niekada nepamirsiu. Pirma meile pas mane truko 7 metus, antra meile truko metus su trupuciu. Bet antrai meilei as pasipirsau ir ta padariau tikrai nuosirdziai...as tikiuosi kad bus trecia kuri privers pamirsti mano neigiama nuomone apie moteris

Nereikia pamiršti savo buv. meilės, bet nereikia jos ir sureikšminti. Buvo, praėjo - pravažiavom tą vietą, pradėkim naują kelio etapą. Neigiama nuomonė apie moteris - iš kur čia taip? Kur parašyta, kad visos merginos/moterys ar vyrai/vaikinai turi atitikti visus mūsų poreikius ir lūkesčius?? Neišėjo su viena, su kita - ar tai tikrai jau reiškia kad moterys blogos? Paskaitykite ką rašo moterys apie vyrus... O klysta ir tie, ir kitos. Žmonės savaime nėra nei geri nei blogi - jie paprasčiausiai kitokie ir gali netikti vienam ar kitam. Ieškokite tinkamų, ir viskas bus gerai.

...teisingi zodziai....mes sutinkame vis naujus zmones ir juos mylime,bet niekada taip pat kaip pries tai...

Tas lyginimas yra natūralus dalykas, jis net savaiminis, būna juk sučiumpi save tiesiog nevalingai galvojant - o ana mergina elgėsi kitaip, arba - ana irgi elgėsi taip ir tai mus nuvedė į vienokį ar kitokį rezultatą. Sakyčiau tai yra absoliučiai normalu, paprasčiausia organizmo reakcija - vieną kartą skendęs turėsi praleisti kažkiek laiko ten, kur sieki kojomis dugną, kol vėl išdrįsi laisvai plaukioti.
Teisingas požiūris neužsiciklinti ties merginomis, kurios tau rodo dėmesį, tačiau kurioms pats nieko nejauti - ypač po santykių nutraukimo. Elgiatės vyriškai - liūdesys man, džiaugsmas visiems, nes paguodos ar užtarimo ieškojimas kitos moters glėbyje nieko teisingu keliu nenuvedė ir manau niekada nenuves. Čia tas pats lyg paėmus globoti paukštį sužeistu sparnu - jis lyg ir bus meilus, kol išgis, bet paskui ateis laikas ir išskris, dar kartą kitą užsuks ant palangės palesti, bet ilgainiui pamirš ir toliau gyvens savo rimtu. Gyvenimą manau suprantat realiai - neprapulsit, senos meilės irgi užsimiršta, kai žmogus šalia tinkamas

Neužsimiršta brolau.
Viena. Kitiems su laiku iš sąmonės iš pasąmonę keliauja. Primena save esamu laiku tapatindama su niekuo dėtu.
Antru. Gilių žaizdų žmogus pats iš savęs negeba atleisti

"Pasaka nutrūko su begale nuostabių ir nepamirštamų prisiminimų. Su klausimu, ar kada nors rasiu kažką panašaus.

Neklausiu, kaip susigrąžinti ją, nes aš į ją jau nebegalėčiau net pasižiūrėti. Savo poelgiu ji man tapo šlykšti, ir kiek žinau, ji jau laukiasi nuo kito... Bėda yra tame, kad aš išvis nebegaliu žiūrėti į merginas. Man visos moteriškos lyties atstovės tapo šlykščios, baisios apgavikės, dviveidės, paleistuvės ir pan.

Maniau, kad tai tik laikina, dėl išsiskyrimo, bet tai peraugo į kažką daugiau. Ieškojau kitos merginos, bet visad kokią rasdavau, po draugystės ir nakties ar poros mesdavau, nes nebeišgalėdavau būti su mergina.

Tai kartojosi kokius 7 kartus, nes vis prisimindavau, jog visos merginos yra melagės, jos mane apgaus, o kam man tai... Reikalai nesitaiso jau kelinti metai. Turiu draugų su merginomis ir kaskart įsitikinu, jog merginos yra baisūs sutvėrimai, kurių man reiktų vengti kaip velniui kryžiaus. Tačiau giliai širdyje jaučiu tuštumą. Ką man daryti? Kaip elgtis?

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Iš laiško matyti, kad draugystė su aprašyta mergina jus tikrai labai džiugino ir buvo be galo brangi. Na, bent jau tokią ją regite dabar, kai nebeturite galimybės su ja būti. Iš to natūraliai seka, jog jos pasirinkimas nutraukti judviejų santykius, kurti gyvenimą su kitu asmeniu tapo skaudžiu, vis dar besitęsiančiu išgyvenimu.

Kaip atsitinka, kad net išėję žmonės yra gyvi ir daro tokią didelę įtaką gyvenimui, kurį norėtųsi dėlioti visiškai kitaip?

Pirmiausia tikriausiai reikėtų kalbėti apie gedėjimą. Skyrybas mes išgyvename panašiai, tiksliau, dažniausiai taip pat kaip artimo žmogaus mirtį. Jūs mylėjote savo merginą. Jautėtės laimingas ir artimas su ja. Turėjote planų su ja gyventi santuokoje, auginti vaikus. Jos pasitraukimas iš judviejų santykio atėmė galimybę ne tik būti su ja, bet ir sukurti tai, ko troškote, kas buvo jūsų planuose ir siekiuose. Tai galima prilyginti tam tikrai mirčiai to, kuo jūs gyvenote.

Netekties atveju asmuo išgyvena tam tikrą savo emocijų seką. Pradžioje patį faktą yra gana sunku priimti. Neretai viduje atsiranda noras priešintis, nematyti, natūraliai derėtis su likimu, kad tai kaip nors grįžtų. Vėliau ateina pykčio laikas. Kuomet stiprus jausmas apima tiek galvojant apie kito asmens poelgį, tiek apie save. Po jo eina liūdesio ir galiausiai susitaikymo etapas. Šie laikotarpiai keičiasi, gali eiti nebūtinai iš eilės. O kartais kuriame nors galima užstrigti ilgą laiką.

Iš to, kaip jaučiatės su kitomis merginomis, iš apibūdinimų, kuriuos naudojate joms pristatyti, regėti, kad vis dar išgyvenate didelį pyktį ir nuoskaudą dėl to, kaip su jumis pasielgė. Labai tikėtina, jog būtent šis jausmas ir negebėjimas atleisti sau ir buvusiai merginai kuria iliuziją, jog visos yra „tokios pačios“. Jog bet koks santykis yra potenciali grėsmė vėl patirti tą patį.

Prie negalėjimo keliauti į kitą santykį gali prisidėti ir tai, jog atmintyje esate pasilikęs gana šviesų ir, labai tikėtina, šiek tiek pagerintą buvusių santykių vaizdą, iš kurio kyla įsivaizdavimas, jog niekada nebeteks išgyventi tokio paties. Žinoma, kad to paties nebeišgyvensite, tačiau sukurti santykį, kuris jums teiks pasitenkinimą, galbūt net didesnį, neabejotinai esate pajėgus.

Taigi į klausimą ką daryti, atsakymas būtų - grįžti prie išgyvenimų, kurie atrodytų, jau yra praeityje ir juos išgyventi iš naujo.

[b:kkg4eh41]Pirmiausia grįžti prie pykčio[/b:kkg4eh41]. Ką tai reiškia? [b:kkg4eh41]Grįžti reiškia susirasti galimybę su kuo nors apie tai kalbėti, reikšti jį, narplioti įvairiais kampais ir pjūviais, kol jausite, kad jis užleidžia vietą liūdesiui. Tuomet tas pats turėtų atsitikti su juo ir galiausiai atsirasti erdvė atleidimui ir susitaikymui[/b:kkg4eh41]."

[url:kkg4eh41]http://gyvenimas.delfi.lt/meile/ji-mane-suzeide-taip-kad-negaliu-ziureti-i-merginas.d?id=61484192[/url:kkg4eh41]

„Mirsiu, bet tam žmogui neatleisiu...“. Turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę girdėti tokius žodžius. Kaip ir daug švelnesnius, ne taip supurtančius savo kategoriškumu: „Norėčiau jam atleisti, bet nepajėgiu...“. Atleisti savo „kaltininkams“ nėra lengva. Mes nešiojame nuoskaudas tarsi sunkią naštą, kenčiame nuo to patys ir kankiname aplinkinius žmones. Tiesa, kartais pamėginame atleisti, kartais, atrodo, kad tai pavyko. Bet užtenka mažiausio prisilietimo prie senos žaizdos, ir pyktis, pagieža, bejėgiškumo jausmas, keršto troškimas vėl atgyja. O kadangi didžiausias (tiek subjektyviai, tiek objektyviai) emocines skriaudas patiriame vaikystėje, labai dažnai tas mažas nuskriaustas vaikas vėl ir vėl pravirksta mumyse, nors mums jau trisdešimt, penkiasdešimt ar dar daugiau metų... Neatleidimas, nuoskaudų laikymas širdyje ne tik ardo mūsų santykius su kitais žmonėmis, bet ir stabdo mūsų ėjimą link Dievo, ryšio su juo augimą: mes negalime išsivaduoti iš tų praeities gniaužtų, į kuriuos patys save įspraudžiame, negalime visiškai pasitikėti Dievu, atsiduoti jam, atsiverti jo malonės veikimui. Liūdniausia, kad dažnai net ir nesuvokiame to sunkumo, kuris neleidžia mums patirti bendravimo džiaugsmo ir stabdo mūsų tikėjimo kelionę, priežasties.

Prancūzas jėzuitas t. Edouard‘as Gueydan, ilgus metus vadovavęs ignaciško pobūdžio rekolekcijoms įvairiose vietose įvairių žmonių grupėms, pastebėjo, jog net per rekolekcijas neretai nutinka, kad žmogus iš visų jėgų stengiasi išeiti iš savęs, atsiverti Dievo meilei, bet kažkokia neperžengiama kliūtis jį sulaiko vis toje pačioje vietoje. Gilindamasis į tai dvasiniuose pokalbiuose su rekolektantais, jis suvokė, kad labai dažnai toji kliūtis yra būtent per gyvenimą patirtų nuoskaudų neatleidimas. Tada jam kilo mintis remiantis ignaciškuoju dvasingumu parengti tam tikrą vidinių žaizdų gydymo metodą, kurį jis pavadino Meilės ir atleidimo keliu.

Anot t. Edouard‘o, tai nėra stebuklingas „receptas“, išgydantis nuo visų vidinių žaizdų. Veikiau tai sunkus širdies atsivertimo darbas, reikalaujantis pakeisti savo mąstyseną ir nuostatas tų žmonių, kurie įskaudino, neparodė meilės ir dėmesio, atstūmė ar paniekino, atžvilgiu. Eidamas šiuo keliu, žmogus įsižiūri į Dievo gailestingumą ir meldžia jo malonės išmokti žvelgti į savo „priešą“ taip, kaip Jėzus: savo išdavėją Judą jis vadina bičiuliu, meilės kupinu žvilgsniu pažvelgia į jo išsigynusį Petrą, meldžia Tėvą atleisti savo kankintojams. Tokiam širdies perkeitimui reikia laiko ir daug maldos, kol Dievo malonė padaro, atrodo, neįmanomą dalyką – žmogus ima su meile ir atlaidumu mąstyti apie tą, kuris ne kartą pats to nesuvokdamas, atvėrė jo širdyje žaizdą, linkėti jam tikrojo gėrio, melsti jam Dievo gailestingumo.

Kartais norisi sutikti, kad yra dalykų, už kuriuos, žmogiškai žiūrint, atleisti neįmanoma, bet kiekvieną kartą, kai skaitomas palyginimas apie beširdžio skolininko likimą, širdis krūpteli išgirdus: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35). O juk tą patį, tik kitais žodžiais, mes kasdien, dažnai net neįsigilindami, kartojame „Tėve mūsų“ maldoje, kurią į mūsų lūpas įdėjo pats Jėzus: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“ (Mt 6, 12). Tas mažas žodelis „kaip“ dangiškąjį Tėvą padaro priklausomą nuo mūsų gailestingumo: jis gali mums atleisti mūsų skolas ir kaltes tik tiek, kiek ir „kaip“ mes atleidžiame savo „skriaudėjams“.
[url:2y3xcojo]http://www.vitaconsecrata.lt/apie-gerojo-samariecio-bendruomene[/url:2y3xcojo]