Su vaikinu draugavau pora metu, po to issiskyrem, bet vis dar susitikinejom, ne tik del sekso, o ir del to, kad pasiilgdavom vienas kito. Kai susitikdavom pasidarydavom vakariene, isijungdavom gera filma ir kartas nuo karto pasimyledavom. O dar dazniau budavo taip, kad nesimyledavom, o tik siltai apsikabine tyloj guledavom kol uzmigdavom. Taip kad tokia galimybe, kad jis as jam absoliuciai nusibodau ir jam tiesiog is manes reikia sekso ir nieko daugiau, atmetu. Nors is dalies gal ir nusibodau, kitaip nebutume issiskyre... Musu issiskyrima leme labai daug priezasciu. Buvo tikrai labai sunku. Man daug ko trukdavo is jo ir lygiai taip pat as daug kur buvau neteisi. Jei atvirai, neteisi buvau daug daugiau negu jis. Bet turiu pridurti, kad si zmogu taip stipriai mylejau, kad mazai daugiau kas rupejo...
Taigi, pirmi draugystes metai - saunus, nuostabus ir visokie kitokie, antri - labai artimi tapom, bet "prigese". Treti (jau nebe draugystes) metai - keisti ir suteike daugiausiai skausmo. Visu pirma todel, kad galima sakyt, mes neisipareigoje, todel galimas daiktas, kad jis eidavo i pasimatymus ir su kitomis. Apie tai daugiausiai galvodavau, bet bijodavau paklausti, nes nenoredavau zinoti tiesos. Bet is kitos puses per trecius metus supratau ka blogai dariau, kokia isterike buvau ir kad negalima sitaip elgtis. Priekaistaudavau del visko ir visada sugadindavau nuotaika, del to jis ir venge manes, ir tas dalykas prisidejo prie musu issiskyrimo. Taigi, prireike dveju metu, kad "perkasciau" viska.
Po siai dienai eina ketvirti musu buvimo kartu metai, bet iskilo kaip ir beda, as isvykau pries tris menesius i Skotija. Turejau isvykti. Issiskirdami apsiverkem kaip vaikai. O per siuos tris menesius kol nesimatom visada susirasom, matau, kad pasiilges, sako, kad labai laukia. Grizti zadu vasario menesi ir grisiu ilgam. Bet kad ir kvaila, pamaciau, kad feisbuke bendrauja su viena panele. Ne jo profilyje, o ant vadinamos sienos. Neaisku su kuo dar bendrauja. Gal pati prisigalvoju. Esme tokia, kad jis toks zmogus, kuris laikosi zodzio, nekalba tusciai, sako ka galvoja, ka jaucia, ne del manes, o del to, kad save per daug gerbia. O is kitos puses vis delto gal su kuo pabendrauja. Susiskambinam ir susirasom, matau, kad laimingas, nevengia manes, o kai buvau lietuvoj budavo vos ne atvirksciai. Per ta laika ne karto nesiskundziau niekuo, buvau linksma ir patenkinta, kalbejau graziai, bet vis labai knieti paklausti gal su kuo bendrauja ir t.t. Paklausti apie ta mergina, nors ten nieko rimto neatrodo, tik ji kazkokia replika parase ant jo sienos. Labai nervai ima. Tikrai vaikiskai elgiuosi. Bet ka daryti? Bijau sugadinti ta bendravima, nes zinau, kad laukia. Kai draugavom daugiausia problemu ir atsirasdavo, kad kamantinedavau per daug ji, prikaisiodavau. Nenoriu to paties kartoti. Kaip as nesusiraukusi jis buna toks nuotabus su manim, o kai raukausi priekaistauju tai manes vengia. Bet kaip persilauzti ir nebut tokiai?? Vis noris paklaust ir pabrezt, kad nebuk su mergom ir t.t. Bet kad is kitos puses nesam visiskai isipareigoje. As net nezinau. Nera jis is tu mergisiu, bet panu demesio sulaukia. Kaip reikia numalsinti abejones? Nors jis niekada nera suteikes man pagrindo juo abejoti. Bet labai bijau prarasti ta zmogus. Ir jauciu kaip as pavydziu. O ko - nezinau ne pati. Juokinga kartais as sau pati, bet vis kankina tos abejones. Gal paklausti apie jo drauges? Ar isvis neuzsiminti? Kad butu aiskiau metu man 21, o jam 25. Aciu labai jei patarsite ka nors.
DarniPora.lt