Sveiki,
Su mergina draugaujame jau 9 metus (abiems po 24m), 4 is ju gyvename kartu. Pastaruosius 2 metus abu su drauge dirbome namie (turejome savo versla, ir dirbome is namu) taciau mazdaug pries 3 menesius istiko siokia tokia finansine krize, galima sakyti pajamos sumazejo perpus. Drauge pirmoji susirado darba, as visdar vysciau versla namuose. Tada pastebejau, kad santykiai is jos puses pradejo stipriai salt, kol viena diena nepamaciau, kad "drauge" (kuri kaip paaiskejo yra vyriskos lyties) parveza ja namo. Tada ji viska isklojo, kad man visiskai nieko nejaucia, jaucia stipria simpatija naujam bendradarbiui. Pasakiau jai, juk negali taip staiga imt ir dingt visi jausmai. Ji atsake, kad jos jausmai sala jau gerus metus, del to, kad as jai visiskai nerodau demesio (nemanau, kad visikai nerodziau demesio, tiesiog isisuko siokia tokia rutina) nors iki kol nesusirado darbo, viskas buvo kaip ir gerai, myliu, buckiai, apsikabinimai ir t.t. Pasisnekejom, paprasiau jos, kad visgi tiek laiko esame kartu, turime bendrus namus, augintinius (vaiku nera) gal pabandom toliau, as pasistengsiu pasikeisti. Sutiko, nors gal is gailescio? Taigi, dabar jau trecia savaite gyvenu kaip ant adatu, stengiuosi buti jai kuo svelnesnis, geresnis, rodyti demesi, pats viduje jauciu savo klaidas ir manau ju daugiau nekartosiu... Taciau su kieviena diena jauciu, kaip ji tolsta nuo manes, buna kartais vakare ji mane apsikabina pries eidama miegot, taciau kita diena viskas buna visiskai priesingai, net man neleidzia jos apkabint. Gal turite patarimu, kaip galeciau atgaivinti jos meile, gal kaiptik rodau per daug demesio? O gal as jau neturiu visikai jokiu vilciu? Beprotiskai ja myliu, visa laika planavau gyvenima kartu, jauciu, kad ji yra butent ta.
