-Kol kas užsisakysiu tik puodelį kavos ir mineralinio vandens, -sakau jaunai padavėjai, - ir atsisėsiu prie staliuko lauke, gerai?
-Kaip visada? – klausia, -juodos kavos ir natūralaus nešalto vandens?
-Taip, ačiū.
Susirandu laisvą staliuką kampe, kad galėčiau stebėti praeivius, ir įsitaisau minkštame krėsle. Ankstyvas šeštadienio rytas ir gatvėse praeivių nėra. Šilta. Pirmosios vasaros dienos. Smagu stebėti sužaliavusius medžius, papuošusius Klaipėdą.
-Ar galiu atsisėsti šalia? – mano mintis netikėtai nutraukia vyriškas balsas. Pakeliu akis į viršų. Tos pačios ryškios mėlynos akys draugiškai šypsosi.
-Marius? Kaip jaučiatės? Prašau, sėskite, žinoma.
-Nemačiau jūsų ligoninėje. Man sakė, kad atostogaujate.
-Taip, turiu porą savaičių atostogų. – Ieškojote manęs?
-Norėjau jums padėkoti ir pakviesti jus pietų, jeigu galima, žinoma.
-Toks mano darbas – padėti. – Svarbu, kad jūs jaučiatės gerai. Jau tuoj galėsite dirbti. Matyti jus sveiką – geriausia padėka.
-Man būtų labai malonu, - vėl skęstu didelėje mėlynoje jūroje. Tokių akių nesu dar regėjusi.
-Ir kuom mane vaišintumėte? Ar turite kokį ypatingą patiekalą?
-Galėtumėte pati pasirinkti jums patinkantį restoraną. Arba galėčiau jus pavaišinti paties pagamintu patiekalu. Jūros lydeka krevečių padaže? – jo balsas švelnus. Kaip ir žvilgsnis. Gundantis, kerintis žvilgsnis. Trykštantis energija ir spinduliuojantis nežabojamą seksualumą. Džiaugiuosi ir mėgaujuosi jo buvimu.
Su kava ir vandeniu atėjusi padavėja nutraukia ploną besimezgančio flirto siūlą. Kaip iš letargo miego pabudusi ar iš magiškų kerų išsivadavusi suvokiu – esu ištekėjusi moteris. O jis labai jaunas. Negaliu leistis gundoma. Ir kažkodėl tas suvokimas man sukelia liūdesį.
-Turiu jau eiti. Šiandien atvažiuoja sesuo ir mama gamina mums pietus. Padedu ant stalo pinigus padavėjai.
-O kaip mūsų pietūs?
-Pagalvosiu, - atsakau ir pati nežinau kodėl rašau ant servetėlės savo numerį. – Neskambinkite man vėlai, dešimtą jau miegu paprastai. Mano vardas Monika.
Paskambinu į mamos buto duris ir nekantraudama klibinu rankeną. Duris atidaro Ugnė ir puola man į glėbį. Bučiuoju švelnius, rausvus mergaitės žandukus ir apsuku ją glėbyje, taip kaip jai patinka. Mažoji sukrykščia iš džiaugsmo.
-Tai ar dabar žinai kiek tau metų? Praeitą kartą nežinojai.
-Keturi, man rodo pirštais. Dabar jau moku parodyti. Ir žinai, jau moku raides rašyti. Ir keturis parašysiu, gerai?
-Gerai. Žiūrėk, Ugnele, kokių tau saldainių atnešiau – visą didelį maišą. – Tik pažadėk man, kad visų iš karto nesuvalgysi. Norėsi rytoj važiuoti prie jūros? Kur tavo mamytė?
-Mamytė kambary su močiute, - Ugnė ardo saldainius.
-Sveikos, merginos, - pasilabinu, - kaip smagu tave matyti, Rūta. Apkabinu savo jaunėlę sesę. – Senai matyta ir liekna kokia. Išradai stebuklingą dietą? Kur paslėpei savo vyrą?
-Labas, mama.
Ant stalo garuoja ką tik išvirusios bulvės ir kvepia agurkais.
-Atnešiu mėsą, - sako mama ir man pasirodė liūdnas jos balsas.
-Aš tau padėsiu.
Mama ištraukia iš orkaitės keptą viščiuką ir deda į lėkštę. Keisti jos judesiai – kaip sulėtintame kine. Ir jos skruostu ritasi ašaros.
-Kas nutiko, mama?
-Rūta, - sukūkčioja beveik balsu, -mano mažoji Rūtelė.
Kambaryje laikrodis muša dvylika. Dusliai skamba jo dužiai. Din. Din.
-Vėžys man, Monika. Aš noriu kad mane operuotum tu.
Skaudūs laikrodžio dūžiai.
-Kada sužinojai? Kur Mantas?
-Praeitą savaitę. Mantas jau mėnesį negyvena namuose. Jis mus paliko.
-Nesuprantu – kaip paliko? Kodėl paliko?
-Man skauda šoną jau pusmetį. Jis sakė, kad jam nereikia ligonės žmonos. Ir dar jis sakė, kad turbūt turiu meilužį. O man taip skauda, Monika, be galo skauda, - jos žodžiai virsta rauda, širdį draskančia rauda.
Išgirdusi mamos verksmą atbėga Ugnė. Apsiveja mažytėmis rankutėmis liauną mamos juosmenį ir guodžia:
-Neverk, mamyte, juk teta Monika tave išgydys ir tau nebeskaudės pilvuko. – Juk tu išgydysi mamytę, teta?