Išsitraukiu raktus ir net pačiai keista, kad juos taip lengvai randu rankinėje. Mano rankinėje trūksta tik gyvačių – taip pasakytų mano mama – pilna visokiausių reikalingų ir ne labai dalykų – popierių, kosmetikos, čekių, darbinių dokumentų.
Kišu raktą į spyną, bet mano nuostabai, durys neužrakintos. Stipriai suplaka širdis ir nutirpsta rankos ir kojos, bet trauktis jau vėlu ir žengiu pro duris.
Alkoholio ir dūmų tvaikas. Su viskio buteliu rankose mane pasitinka Robertas. Kažkada mylėto žmogaus veidas man dabar kėlė šleikštulį. Padūmavusios ir paraudusios akys bylojo apie pragertą ir bemiegę naktį. Atsilapoję marškiniai ir suvelti plaukai. Kai jį pažinau jis buvo visai kitoks. Ne laikas keičia žmones, pagalvojau, o geras gyvenimas. Ir pinigai. Ir draugai.
- Tai gal malonėsi paaiškinti kur trankeisi visą naktį? – jo balso tonas piktas, bet kažkurią akimirką man pasirodė, kad džiaugiasi mane pamatęs. - Išsijungei telefoną, tau skambinau pusę nakties.
Mane vis dar purto drebulys. Ne baimė – pyktis. Nenoriu diskutuoti ir pasidėjusi rankinę prieškambaryje einu į virtuvę. Mėtų arbata turėtų padėti numalšinti drebulį. Nuvalau viskiu nulaistytą stalą, ištuštinu peleninę ir atlapoju langą – man pradeda stigti oro. Paskui mane atsliūkina Robertas.
- Įpilsiu tau viskio. Nori? Ar vyno? – romantiškai švęsim sekmadienį, - nusišaipo. –Išgerkim už tai, kad mano brangi žmona susirado meilužį.
Robertas svyruoja virtuvės tarpdury įsikibęs į durų staktą, ir man išvis keista, kad dar pastovi ant kojų. Net nusisukusi jaučiu jo žvilgsnį.
- Mano brangioji Monika šiandien labai nekalbi.
- Gal jau užteks gerti? – pradedu pykti. - Pasitrauk.
Iš kambario atsliūkina katinas. Ir glaustosi Robertui apie kojas. Išdavikas – pagalvoju – per porą šio mielo sutvėrimo gyvenimo metų Robertas nė apsirikęs nėra įdėjęs katinui maisto. O šis jį myli. Netgi miega drauge. Alkoholio tvaikas netrukdo katinui. Gal todėl jį myli, kad tai jo dovanotas katinas man. Vietoje vaiko man padovanojo katiną – mintyse nusišaipau.
- Adoni - ateik, įdėsiu tau maisto.
Dvi geltonos akys susminga į mane ir raivydamasis katinas iš lėto ateina. Sekundę murkdamas pasiglausto apie kojas ir jo akys nukrypsta į spintelę, kurioje jo maistas. Įdedu saują maisto ir paglostau šilkinę jo nugarą. Katinas dėkingai sumurkia ir labai aiškiai duoda man suprasti, kad mano misija čia baigta ir jam nereikia glamonių.
Robertas tebesvyruoja tarpdury.
- Išeinu, - sakau jam. – nebemyliu tavęs. Baigta.
- Neškis ir katiną. Jis netiki manimi. Begalę kartų žadėjau išeiti . Ir niekada iki galo.
- Aš nejuokauju, aš iš tikrųjų išeinu. Praeinu pro jį ir atsidarau koridorinę spintą, kurioje kelioniniai krepšiai. Išsirenku aptrintą didelį krepšį ir nešuosi į miegamąjį.
Ant spintutės stovi nuotrauka, kurioje Robertas su katinu. Tokie gražūs abu. Man patinka šis atvaizdas. Gimtadienio nuotaika. Katulis mažiukas, o Roberto akys šviečia. Viliojantis, geidulingas žvilgsnis. Ta nuotrauka giliai įsmigusi manyje, kaip sopulys. Užverčiu ją. Kad netrukdytų. Griauti to, ką bandžiau per metų metus kurti. Arba vaidinti – vaidinti tobulą šeimą. Be barnių. Švariame bute – tiesiog steriliame. Kurioje būtybės turėjo būti tobulos, gražios. Nušlifuotos dailiai, kaip prabangūs itališki baldai – be dėmelės. Netgi mintys turėjo būti sterilios. Be nuodėmių. Tik Robertas tam ugningai priešindavosi – kaskart įsibraudamas savo netobulumu. Iš pradžių griaunamoji jėga buvo silpna – naudodamasis proga kai manęs nebūdavo – jis vedėsi į mano tobulą pasaulį kitas tobulas, gražias būtybes, naikindamas lovoje mano kvapą. Kaskart po mano nebuvimo lova dvelkdavo vis kitais kvepalais. Tylėjau. Tik sterilizuodavau lovą. Matydavau, kad jis siunta. Ir tai suteikdavo man jėgų kaskart tylėti labiau.
Mano tyla nepatiko Robertui. Jis stengėsi mano tylą plėšte išplėšti iš manęs. Atimti. Sunaikinti. Sugriauti. Jis purtydavo mano kūną – bet juk tyla nebuvo kūnas. Tyla buvo mano siela. Prisijaukinau tylą šaltais žiemos vakarais, kai už lango lėtai ir žaismingai supdavosi snaigės, puošdamos vidury kiemo stūksantį seną kaštoną, kuris kiekvieną pavasarį apsipildavo gausiais baltais žiedais, o rudenį brandindavo vaisius o ryškus mėnulis apšviesdavo taką, kuriuo turėdavo pareiti Robertas.
Iš pradžių mano tyla spengdavo ausyse ir tik šunų lojimas arba praeivių juokas ją nutraukdavo. Po to mano tyloje gimė muzika.
Šiltas vasaros vėjas kedena mano plaukus. Neįtikėtinai vaiski diena. Einu per žalius, geltonomis piktžolėmis pasipuošusius laukus ir renku jų žiedus. Keista, vaikystėje rankas badę žiedai, šįkart nekanda. Gal todėl, kad noriu nusipinti lauko gėlių vainiką ir pasipuošti? Gaivus marių aromatas. Kitapus marių gerai matosi Juodkrantė. Man taip lengva ir gera. Labai noriu sušlapinti pavargusias kojas marių žydinčiame vandeny, bet netikėtai kylu į viršų ir skrieju virš marių. Baugu man, bet tuo pačiu smalsu. Žvelgiu į žemę iš viršaus. Pirmą kartą. Staigus kritimas. Šalto prakaito banga. Atmerkiu akis. Ach, taip. Telefonas.
-Klausau?
- Gydytoja, gal galėtumėte nusileisti į priimamąjį? Turime skubų ligonį.
- Duokite man penkias minutes, leidžiuosi.
Slogus sapnas. Pasižiūriu į virpančias rankas ir pasiimu į rankas šaltos kavos puodelį. Man reikia atsibusti.
-Labas vakaras. O gal jau rytas? Ir kas čia nutiko? – šypsausi. Kažkodėl esu tikra, kad tik besišypsantis žmogus gali padėti į bėdą papuolusiam.
-Man bloga, - atsako vaiskiai mėlynos akys. Turbūt tokio vaiskumo dangų regėjau šiąnakt-pagalvoju mintyse.
- Taip, sprendžiant pagal gautus tyrimus jums ir turėtų būti bloga. Kiek jums metų?
- Dvidešimt aštuoneri, atsako.
Labai gražus amžius. Norėčiau grįžti atgal į savo dvidešimt aštuonerius. Tikriausiai dabar viską daryčiau kitaip. Kaip greitai bėga laikas. Nesenai buvo aštuoniolika – dabar trisdešimt septyni.
- Teks jus skubiai operuoti. Tik nereikia nusiminti, raminu mėlynas išsigandusias akis, per valandą ir septynias dienas vėl būsite sveikas. Kuo jūs vardu?
- Marius, - nusišypso jis –ir man pasirodė, kad jis manimi patikėjo.
-Sesute, paruoškite ligonį apendektomijai. Ir pakvieskite prašau man asistuoti budintį iš traumatologijos. Taip pat anesteziologą. Skubu.
Priešoperacinėje viena. Pasiimu šiurkštų šepetį rankoms, užlašinu kelis lašus muilo. Ak taip, žiedas. Nusiimu amžinosios meilės priesaikos simbolį ir grūdu jį į kišenę. Pati nesuprantu, kurio velnio jį nešioju, jeigu tai tik simbolis, kuris nebereiškė nieko? Mano akys susminga į atvaizdą veidrodyje ir tame atspindyje matau moterį, pajuodusiais paakiais. Trūksta miego, pagalvoju. Apžiūriu savo kaklą bei krūtinės iškirptę ir veltui bandau ieškoti kabliukų. Lygi, rausva oda. Be raukšlių. Ištiesiu rankas. Jau nebevirpa.
Nusišypsau atspindžiui. Atveriu operacinės duris. Įlendu į šiltą sesutės paduotą apsiaustą. Pirštinės.
-Kaip mūsų ligonis? Jau miega? Tuomet pradėkim. Keturios valandos penkiolika minučių.
-Skalpelį, prašau.