Man gera su TAVIM, taciau...

Dovile sunki situacija esu as su panasia susidures... siuliciau bandyt su juo kalbetis kokiu tikslu jis registruojasi ar jam ner gera su tavim ar kas ? siaip kaip su tuo kovoti tikrai nezinau...

Bandziau kalbetis,klausti kodel ir kam. Viena karta pasake,kad pats nesupranta kodel taip daro,tiesiog jam uzejo toks noras tuo momentu,kita karta pasako,kad neprivalo aiskintis,netgi isizeidusi parodo,kad matai kaip as galiu ji kontroliuoti ir jam kazka prikaisioti(tada skaudziausia buna). Esme ta,kad pas ji lb permainingas budas yra,jis pats sake,kad noretu gyventi 2 skirtingus gyvenimus. Vienas butu tvarkingas,grazus toks koks ir turi buti,o kitas - viengungio gyvenimas(tipo ka noriu ta darau). Jis negaliu ju abieju gyventi,uztat ir blaskosi visa laika tarp tu savo 2 pusiu,o as ziauriai kenciu. Nes vienai jo pusei as jauciuosi,kad nesu reikalinga(jam reikia pramogu ir kuo daugiau nuotykiu,buna irzlus daznai),o kita jo puse svelni ir nuosirdi,mylinti mane. Todel jau 3m bandau taikytis su tokiomis jo savybemis,tenka ir nemazai asaru nubraukti,iskenteti. Blogiausia,kad jis yra lb uzsispyres,i kompromisus jis sunkiai leidziasi,principai dideli,tokiu atveju lb sunku buna man ji kazkuo itikinti,jis totalus pragmatikas,jam reikia reacionaliu irodymu,kodel jam reikia butent taip elgtis ir ne kitaip.

Dovilyt, pati rašei, kad gerai atrodai, save prisižiūri, mylėk ir savo vidų. O save pamilus, neleisi tyčiostis ir terzavot visokiems nesusitupėjusiems.
Visa bėda, kai stengiesi perdirbti kitą žmogų, tai nepavyksta. Jau puikiai įsitikinau, kad , jei nepriimi žmogaus tokio, koks jis yra, kankini save, kankini tą žmogų. Atmenu vienos protingos moters žodžius, kai pradėjau skųstis prieš skyrybas, viskas buvo blogai, viskas kliuvo ir t.t. Ji pasakė: jei apsisprendi gyventi, nesiskųsk, prisitaikyk prie tokio gyvenimo ir gyvenk toliau, o jei niekaip situacijos nepriimi, keis , ką gali pakeisti. Ir vėl gyvenk toliau.

Jei Vyra isileidome i savo Siela ir leidome pazint Save, turetume pajausti jam pagarba ypatinga, taciau...

... turetume pasistengti suvokt ir pamastyt:
- Ar Vyras duris mums savo Sielos nuosirdziai atvere ir pakviete uzeit i jo Sventove, kurioje jis puoselejo Vilti matyt ne vien tik Jus, bet ir bendrus vaikus

- Ar tai nebuvo uzgaida, eilinis noras gerai praleisti laika, prasiblaskyti, pasipuikuoti pries draugus, kad yra pakankamai galingas ir sugeba tureti zavingus geidziamus zaisliukus, kuriu negaila bet kada pakeisti, perleisti kitam uz dyka, o gal net siek tiek ir uzsidirbti

P.S. Be abejones, siuo Keliu mes eikim isdidziai iskele galvas, atvirom akim, Sau pagarba turekim bei elkimes garbingai ne vien su savo pakeleiviais, bet ir priespriesiais paklydusiais besiblaskanciais draugais.

Pasakysiu paprastai-palik ji.
Ar nori visa gyvenima kankintis? Kitoks jis nebus.
Kuo greiciau ji paliksi, tuo greiciau skausmas praeis ir rasi kita, kuris taves neskaudins.
Is savo patirties rasau.

Iš tiesų būna, kad gali būti ir ne patologinis atvejis, kai iš tiesų gera būti su žmogum, bet negalima jam pažadėti būti kartu (šeimoje) - jeigu yra finansinių įsipareigojimų, baimių dėl to, kad būsi kažkam našta, jeigu yra problemų su sveikata, jeigu moteris turi vaikų iš kitos santuokos... Žinoma, meilė ir noras būti kartu turėtų viską nugalėt. Bet būna kartais ir tas pragmatiškumas - žinojimas, kad ilgiau harmoningai kartu prabus, kai bus per atstumą. Tad ir renkamasi...
Esu ir aš pasakiusi "Man gera su Tavim, bet....".... negyvensiu, nebūsiu, gal.... gyvenimas aprodys....O vyrai dar dažniau bijo įsipareigot. Laikmetis toks, kad šeimoje esi labai labai atsakingas... Ypač, kai sunku išsilaikyti materialiai, tai ir bandai atsakyti tik už save....
Manot, tai nesubrendimas?
Iš tiesų tai norėčiau gyventi toje stabilioje santuokoje vėl, bet turbūt ankstesniosios randai dar skauda.... O gal tikėjimo nebėr. Ir renkuosi... Tikiuosi, kad nieko neįžeidžiau.

Pritariu Deinarai. Finansinio sunkmečio laikais iš tikrųjų gyventi šeimoje yra keblu, ypač jei abi pusės (ar viena) turi įsipareigojimų savo vaikams. Gyvenimas viską surikiuos į vietas. Gal tai ir nesubrendimas (radikalai taip pasakytų) - jei nemokėjimas per tokią krizę pasirūpinti šeimos išlaikymu yra nesubrendimas. Bet man atrodo kitaip. Nes per krizę yra griežta darbuotojų atranka, o juk žinome, kad visada atsiras kas už tave protingesnis, gabesnis ir pan. Neišvengiamai kažkas turi atsidurti dugne. Visi negali būti laimėtojai - bet gyventi ir mylėti nori visi. Ir tai jų teisė. Gerbiu bet kokį žmogaus pasirinkimą - jei jo sunki padėtis.

Bet aš niekaip nesuprantu, kodėl dviese gyventi BRANGIAU, nei gyventi atskirai? Kodėl šeimos kūrimas siejamas su finansine krize?...

As irgi nesuprantu. Dviese, jei abu dirbantys pigiau. Komunaliniai, televizija, kuras- per puse. Buitiesdarbai irgi ant dvieju pasidalina.
Su geru partneriu zymiai pigiau, lengviau ir linksmiau