+ -

kazin kaip cia yra.. kaip pagaliau pradedi del santykiu stengtis pati,(o ne lauki i vertini kuris cia geresnis, kuris labiau stengiasi.. kas cia vertas mano meiles i tt ) nes nori kazko tikro, rimto.. ir lyg ir ten pataikei.. bet tavo norams ir demesiui, laikui vien tau kazkaip is jo puses mazai atsiranda.. jei atsiranda

eilini karta girdi, kad meilei reikia laiko, reikia laiko atsigaut po senu meiliu.. ir tt aisku sakai 'suprantu' o viduj reki 'kas supras mane?'
eilini kart glaudies, kad gautum bent truputi silumos-o vistiek salta..

tai jei tokia sunki pradzia,kas bus kai santykiai taps rutina?
kazkaip iskart juk buna, kad arba sulimpi arba 2atskiros planetos ir ner ka kalbet.. o db..'per daug ir per greit visko nori..palauk'
tik gal nera ko laukt

Ir visgi patarčiau: palauk. Kartais reikia daugiau laiko suprasti, ar norisi būti kartu. Santykiai retai vystosi visada kylančia linija: greičiau tai sinusoidė - aukštyn-žemyn. Nuosmūkis santykiuose reikalingas tam kad suprastum save, savo jausmus, pabūtum su savimi. Kartais mūsų noras nesutampa su partnerio noru, tad būkim tolerantiški. Ir čia reikia kantrybės.

Jei duodi nuosirdziai savo "meile",nereikalauk grazos...

na vistiek norisi matyt kad abu stengiasi del santykiu, deja nesulaukiau..nzn ar 6men daug ar mazai, bet kai taip vis tikiesi silumos, ramybes, o randi tik visai tau svetima, savo reikmem besirupinanti zmogu, ir visad tik jo draugai, jo darbai, jo namai, jo laikas..o musu nieko nebuvo, isvis nebuvo net tokios savokos kaip mes, todel ir nejauciau kad cia butu santykiai kaip poros, ir kankinaus, laukiau.. nesulaukus sakiau kad man reikia to ir to..negirdejo, arba nenorejo girdet, rekiau-nesuprato, trenkiau durim..pabuvau viena, apgalvojau, sugrizau, sugrizau1 karta, sugryzau2, 3 karta jis vel nieko nedare, nieko nesistenge, ir nebegrizau, nes atsirao kitas zmogus i kuri galejau atsiremt turejau galimybe palygint situacija kai nori ir negauni is to su kuriuo esi, ir staiga net neprasydama gauni tiek daug tiesiog is seip draugo. Jis padejo man atsigaut ir apsisprest nebegrizt. Kartais tiek nedaug tereikia, tik issipasakot kitam zmogui, ir paciai isgirst savo zodzius, suprast juos tiesisi sviesiai, o ne taip, kaip noretu suprast isimylejus mergina.

Mieloji, man regis, tu nelabai randi savo vietą gyvenime. Ar tik kitas žmogus tau turi suteikti saugumą, ramybę, pagaliau - laimę? Žmogus turi mokėti gyventi ir jaustis laimingas pats su savimi. O į kitą reikia žiūrėti kaip į tinkamą gyvenimo pakeleivį, su kuriuo galbūt pavyks pajusti gyvenimo pilnatvę. O toks tavo -''rėkiau, trenkiau durimis, grįžau kartą, antrą, trečią...'', na, kokią tu teisę turi rėkti žmogui, kad jis būtų toks, kokio tu nori? Šalia esantį žmogų reikia priimti tokį, koks jis jau yra su viskuo ir leisti jam būti savimi. Stengtis pačiai ir galbūt tada jis pats kažką norės savyje keisti. Pabrėžiu - jis pats.
Manau, kad tu pati atstumi žmones savo dideliais reikalavimais, ką jie tau turi suteikti.
Iš savo patirties: mane labai gąsdindavo ir iškart atšaldydavo pareiškimai ''be tavęs nebegalėsiu gyventi'' arba ''tik tu gali suteikti man laimę''. Kodėl ant mano pečių turi būti užkrauta pareiga už kito žmogaus laimę ar atsakomybė už jo gyvenimą? Ir iškart priversdavo susimąstyti apie tolesnius santykius.

O cia gera mintis. Dabar pagalvoju, kas tokio man neramino mano su draugu santykiu pradzioje- butent tas, kad esu vienintele, kad be manes nieko daugiau nebenori, kad turiu remtis tik i ji vieninteli....