nezinau ka daryti, nesuprantu jo...

sweiki,nezinau ka daryti visiskai nesuprantu vaikino...arba gal man kazkas negerai.
Draugaujame jau kelerius metus. Per ta laika buvo visko, tame tarpe jis man buvo neistikimas, na bent jau as tai laikau neistikimybe, jis tai apibudinai: kaip nieko nereiskianti flirta. O neistikimas man jis buvo per interneta - radau toookiu riebiu zinuciu su kitomis, tame tarpe ir su savo buvusia. Atleidau, nors dar prisimenu, bet jau negriebia taip uz sirdies kaip anksciau. aisku po to ivykio ir ko tik nebuvo...ir jis mane mest norejo ir aiskino kad nebemyli, nesenai paaiskejo kad jis man apie kelis faktus pamelavo. pvz. jo pirmas prisipazinimas meileje buvo melas ir tai gana skaudu. karts nuo karto vis pagalvoju ar isvis jis mane myli , o jei ne koks tikslas buti su manimi. santykiai kuri laika buvo gana geri, bet ddabar vel neaisku, mano nuojauta kaip ir tada sako kad jis turi kita. O si pojuti pakursto ir tai kad jis atsales, nenori myletis, nenori bendrauti, nors pasak jo mes bendraujame, tik va beda kad tas "bendravimas" "vyksta" ziurint televizoriu. bijau klaust apie manomai esama kita, nes zinau kad prasides staugimas jog man paranoja ir t.t. Kazkaip man sunku juo pasitiketi juolab kai zinau kad ir tas svarbus zodis santykiuose "myliu", tebuvo melas. Mane tai vercia abejoti siuometu kiekvienu siuo zodziu pasakytu.ir blogiausia kad jis niekada nenori su manim atvirai pasisneketi, pasidalinti tuom ka galvoja, savo jausmais. nezinau ka daryt , gal sugrizo sena mano emocine krize isgyventa per tuos ivykius, o gal cia jau ne mano psichologines bedos, o jo?
Gal kas buvot atsidure panasioje situacijoje? Gal galit pasidalint gyvenimiska patirtimi?

pirmas klausimas- o ką pati jauti?
nuoširdžiai sakau- abejoju, ar jums dar pakeliui. visų pirma- na, koks laimingas gyvenimas, kai pati tiek abejonių jauti? kai nežinai, ką jis jaučia, kai nežinai, ar yra ištikimas, kai nesijauti mylima, kai nuolat sukasi negatyvios mintys... iš savo patirties sakau- toli nenueisit. gali kankintis, taikytis prie jo, galit stumdytis taip pirmyn atgal kurį laiką, bet finalas vienas- kažkuris vis tiek išeisit. tai gal geriau dabar?
šiaip aš ne iš tų, kurios bet kokiam nesklandumui sako "skirkis". kaip tik visad siūlau (ir pati siekiu) aiškintis, bendraut. bet šiuo atveju, manau, neverta...

Pritariu [b:2l3mrwht]Personai[/b:2l3mrwht]. Panašu kad santykiai išsisėmė. O meilės gal net nebuvo. Geriau pačiai palikti, nes iš jo pusės nesimato pastangų - taip bus lengviau.

Niekas kitas be tavęs šios problemos negalės išspresti. Gerai pasvarstyk ar verta tęsti, tai kas pačios netenkina.

Skaitau aš floridos istoriją ir niekaip nesuprantu iš kur pas Lietuvos moteris tiek MAZOHIZMO Blogai jaučiasi, raudoja, nervinasi, nemiga kankina, svoris krenta (čia jau neblogai ), dar, neduok dieve, į kailį gauna, svetimų nučiupinėtą nuosavą vyrą maitina, apskalbia, meilinasi ir dar visaip kaip į š..ną lenda, o ką už tai gauna? Špygą! Ir dar ne taukuotą! Spjauk tu į jį. Akis už akį, dantis už dantį: susirask ir tu sau kokį draugą, pačiai bus lengviau iš gyventi jausmų krizę, o gal ir brangusis pavydą pajaus ir kitomis akimis pažvelgs į tave (nors mažai kam tai suveikia,bet pasitaiko). Dabar jis ramus , kaip belgas - žino, kad niekur nedingsi, nes jaučia tavo silpnumą ir prisirišimą. Perskaityk romaną "Šiandien madam pareis vėliau" (gaila, neatsimenu autoriaus,susirask internete), ten tipiška tavo istorija aprašyta, bet pabaiga fantastiška.

Ne ne, "šiandien madam pareis vėliau" visiškai ne apie tai

O buvo ir man taip. Ir baigėsi tuo, kad galiausiai man nusviro rankos taikyti prie jo. Ilgai netruko ir jis mane metė, mano pačios labui, nes jam skaudu žiūrėti kaip aš kankinuosi (o tu gal irgi kaip aš galvoji - kad jis nesupranta kad tave skaudina ir žemina? kas pasidarė tam žmogui, kad elgiasi su tavimi kaip su šuniu?).
kas įdomiausiai - visiem aplinkiniam buvo aišku, kad nieko iš tų santykių nebus. Taip visi galvoja ir apie tavo santykius. Tik viena laikaisi jo su kažkokia keista viltimi, kad viskas pasikeis..

Ką tau daryti? Neturiu recepto.
Mesti tu jo nesi pasirengusi - ir jį metusi kankinsies dar labiau, susirasi dar didesnį nevidoną. nes Sonka teisi - tai yra mazochizmas. (beje, nesenai buvo straipsnis - paskaityk, gal privers tave domėtis toliau http://gyvenimas.delfi.lt/love/mazochis ... d=25561817)

Tačiau ką tu gali daryti pati - keistis, įgyti pasitikėjimo savimi. Nepatiksi jam pasikeitusi? Ką gi. Užtat patiksi sau tokia, kokia esi. Čia ir yra pagrindinė asmenybės pasikeitimo esmė. Kai patinki sau ne už pasiekimus, o už tai kad esi.
O kaip tai padaryti? Kai sužinosiu - parašysiu

Iki ko dasigyvenom... neistikimybe per interneta... Man butu juokinga. O jis realiai buvo neistikimas ar tik blevyzgojo per interneta?

Autorius - S.Kubelka, beje... Ir visom tokiom vargšėm visai ne pro šalį paskaityti, tinka bet kas šios autorės, nes ten viskas ''v tom že duche''. Gal nebūtina sekti paraidžiui, bet dvasią pakelti visai ne pro šalį... Sėkmės:)
Jums gal tai pasirodys tragikomiškai, bet aš šitą knygą gavau dovanų iš savo paaugusių dukrų...

Pradziai tiks ir "Siandien madam pareis veliau", o vadoveliu siulyciau pavadinti "Grazioji kiaulininke". Gal siek tiek pakels tavo saves vertinimo kartele... Atsisesk ramiai ir pamastyk, ka TAU duoda sie santykiai??? panasu, kad tik skausma ir nerima. TAU TO REIKIA?

Atsiprasau Asta, bet manau kad toms knygoms mergina - per jauna. Man mama irgi jas primygtinai vis siūlydavo.. Mamą labiau suprasti - padėjo. Bet kažko pasimokyti... Nors Kubelka kažin ar verta laiko

Aišku, ne vieną knygą perskaitęs kvailesnis nepasidarys