Daug cia pasisakiusiu buvo , ir daugelis yra teisus.
Galiu parasyti is savo patirties.
Labai skaudu, kai tau pasako, kad nebenori su tavim gyventi tavo mylimas zmogus. Labai didelis smugis. Bet kol nenueita per toli (paskolos, bustas, vaikai ir pan.), geriau issiskirti negu tempti guma, tampyti liuta uz usu. Veliau bus dar skaudziau. Su savo buvusiu vyru, pragyvenome 8 metus, is ju 4 metus santuokoje. Ir tik po skyrybu, jis sugebejo pasakyti, kad jau seniai abejojo musu santykiais.
Linkiu pradzioje issiaiskinti su savimi, savais jausmais ir savom baimem. O po to atvirai pasikalbeti su savo mergina. Papasakoti ka jauti, ir kokios abejones tave apniko. Galbut padetu menesis, kitas gyvenimo atskirai. Romantiski pasimatymai, kinas, kavines, truputis ilgesio vienas kitam ir t.t.
Beje esi minejes viename pasisakyme, kad ji pasikeite. Citata: "Man norisi, kad ji turetu daugiau ambiciju gyvenime, norisi, kad ji butu impulsyvesne, laisvesne, aistringesne, gyventu labiau pilna gyvenima. Kad pas ja butu daugiau optimizmo." Pasakyk jai apie tai. Jei tu pateiksi tai kaip pastebejima, o ne kaip nurodyma, kad tu imk ir keiskis, tai galbut issispres keletas problemu.
Perbegus mintimis visus 8 savo gyvenimo su vyru metus, pas man panasiai buvo, ir tas nenoras myletis, ir tas pilkumas, mazai aistros... Jei man tada kas butu uzsimines apie tai.... Etc....
Is ties linkiu daug laimes ir supratimo viens kitam. Bukite draugais vienas kitam.