Kodėl šeimos anksčiau buvo tvirtesnės ir laimingesnės?

Kaip manote, kodėl anksčiau šeimos būdavo tvirtesnės? Suprantu, kad skyrybos mūsų senelių kartoje buvo neregėtas dalykas, bet man susidarė įspūdis, kad ne tame esmė. Aš nepažįstu nė vienos pagyvenusių žmonių poros, kuri labai nesutartų ar būtų labai nelaimingi santuokoje. Kame mūsų kartos problemos? Per daug norime? Ar tiesiog turime tiek pasirinkimo laisvės, kad nebežinome ką su ja daryti?

kad tvirtesnes gal dar galima sutikti, bet kad laimingesnes... tai negaleciau pasakyti. aisku ziurint i tas poras kurios nugyveno 30 ir daugiau metu kartu tai ko cia besipykti, kaip tame posakyje, ir suo kariamas pripranta, taip ir zmogsus tiesiog susitaiko su tuo ka turi, bet ar jis nuo to laimingesnis?

man atrodo, kad Jonas pats atsakė į savo klausimą. O laimingumas yra toks keistas dalykas, jis nelabai priklauso nuo galimybių dydžio. Valgai keptą bulvę ir esi devintame danguje, jei išalkęs, valgai gulbių pieną ir vemti verčia, jei esi persivalgęs. Anksčiau vaikas mokėdavo žaisti su pagaliuku vietoj lėlytės ir būdavo laimingas, dabar turi išpuoštą barbę arba dešimt barbių ir laimingas ne visada

Sutinku, kad šeimos buvo tvirtesnės, bet dėl laimės - abejoju. Tiesiog gal visuomenės požiūris į skyrybas buvo konservatyvesnis, vos ne smerkiantis. Dėl to ir tempė šią naštą daugelis šeimų. O dabar imame vertinti kitus dalykus - tarpusavio supratimą, pagarbą, asmeninę erdvę, pasitikėjimą... Ir dažnas pasigendame šeimoje to. O kai pasigendame - išeiname ieškoti kitur.

As manau, kad siandien visi renkasi lengviausia varianta, ne kazka kuria, o dazniausiai ardo. Ne tik apie seimas taip pasakyciau, bet ir apie aplinka. Juk daug lengviau ka nors sudauzyti, negu pastatyti. Dingsta tokia vertybe kaip atsakomybe pries partnerius, tevus, mazamecius vaikus. Dar niekada kaip siandien Lietuvoje tiek vaiku konteineriuose nerasdavo. O jeigu nera jokiu moraliniu tabu, tai galima viskas ir nuejimas i kaire ir i desine, nepatinka isveju, patinka parsivedu.

Taip, sutinku, santykių kūrimas yra darbas ir daugelis pabūgsta darbo...Bet jei stengiasi tik vienas šeimoje - tai nieko iš to neišeis.Man visada labai gaila alkoholikų žmonų, o ne pačių alkoholikų...Neverta savęs aukoti - tegul prageria savo gyvenimą, o ne šeimos.ir dar - jei vyras negerbia savo moters - tai jis jos nevertas.

Kam man tokie santykiai, kuriuos turiu dantis sukandus vilkti. Ir kam? Pries gimines is artimuosius pasirodyti, ar kad vaikai kentetu saltuose namuose? Is sh. virves nenuvysi.
Ula, zmones i kalejima uz nuzudyma ir tai laikinai sodina, o tu siulai amzina katorga.

as manau,kad siais laikais net pati savoka seima yra pakitusi...arba patys zmones i tai ziuri kitaip;)

tikra seima praeina viska kartu ir negandas,ir duobes...ir reikia dziaugtis,kad problemas sprendziamos kartu...deretu nepamirsti,kad santykiu,be problemu,nebuna...

o siais laikais kazkaip viskas pavirsutiniska...

Kodel as siulau amzina katorga? as tik turiu minty, kad daugiau atsakomybes turetu prisiimti tiek vyrai tiek moterys kurdami seimas ir gimdydami vaikus, nes matantys tokius ,,teigiamus' pavyzdzius ir vaikai formuojasi tokias nuostatas, kad susituokti, kaip i kina nueiti. Yra rimtu priezasciu, kada be skyrybu neapsieinama, taciau yra atveju, kada skiriamasi del neisplautos lekstes ar ne taip nuvalytu batu.

O aš manau, kad dabar yra kitaip, nes mums moterims dabar lengviau išgyventi be vyro. Mes neesam tokios priklausomos. Ankščiau krūva laiko praleisdavo valgyt virdamos - dabar nuėjei ir nusipirkai pusfabrikačius, skalbdavo rankomis ir t.t. o dabar į valyklą atidavei. Santechniką pasisamdei ir t.t. Rezultate turim daug laiko mastyti apie tai kokios mes norim buti laimingos ir kaip to pasiekti. O ankščiau vien per darbus, kurie buvo butinai mastyti apie kažką daugiau laiko nelikdavo