Kaip elgtis, jei jis dar nepaleido savo buvusios merginos?

Mano santykiuose su vaikinu iškilo problema. Draugaujame 2 mėnesius. Jis tikrai labai geras žmogus, vyras apie kokį svajojau. Labai noriu, kad mums toliau viskas gerai sektųsi, bet man neduoda ramybės faktas, kad jis vis dar negali pamiršti savo buvusios merginos, su kuria išsiskyrė prieš pusę metų. Jiems tenka kasdien matytis, nes dirba toj pačioj firmoj. Bet esu tikra, kad per mūsų draugystės laiką jis nieko nedoro su savo ex nepadarė už ką galėčiau pykti. Jų draugystė nutrūko tos merginos iniciatyva ir ji tikrai jam jokių romantiškų jausmų nebejaučia. Bet aš matau, kad mano vaikinas jos vis dar nepamiršo... Radau jo telefone jos seniai rašytas žinutes, kurių išsiskyręs neištrynė, žinau, kad kompiuteryje tebeturi jos nuotraukų. Be to, kai kelis kartus būdami kartu susitikom jo ex, pajutau, kad jam taip viduj jausmai sukilo...
Bandžiau užsiminti jam, kas man neduoda ramybės, bet jis griežtai atsisako kalbėti apie tą draugystę, sako, kad jam per sunku. O mes su juo juk dar tik kuriam santykius, dar jis man nė karto nepasakė, kad myli... Atrodo jo ketinimai su manim rimti, bet jaučiu, kad jis pats save apgaudinėja.
Aš nežinau, kaip man elgtis. Ar nekreipti dėmesio į praeitį ir tikėtis, kad vieną dieną jis pamirš savo ex? Ar duoti jam laiko apsispręsti, ar jis tikrai nori būti su manimi, ir pasakyti grįžti, kai bus pasirengęs? Aš tikrai labai pasimetusi, nenoriu santykių, kuriuose bus tiek įtampos... Kita vertus, jis yra mano TAS VIENINTELIS... Gal paleidusi jį, paleisiu geriausią šansą būti laiminga...

tu jau nesi laiminga jei rašai tai kam save apgaudineti jei butum laiminga nerašytum o toliau tau spresti tavo gyvenimas bet nenorek vienpuses meiles be atsako save sužlugdysi ir tada liksi viena su depresija

suprantu tave ir man tas pats...jis tik pasake, kad nori pabuti vienas....

Man tai kaip ir normalu cia viskas....Nereikia noretu , kad zmogus zmogu pamirstu taip greitai.O jei dar jis bubo myletas tai is vis sunku.....Laiko reikia ir kantrybes.Ultimatumai cia nieko nepades.....Jei tu myli tada lauki ir bandai tam zmogeliukui padeti ja pamirsti.Jei ne, tada adjos ir iekaisi kito to vienintelio :)

Ar aš kažko nesuprantu, ar daugelis čia tikrai tiki, kad būna laimingų santykių be sunkumų ir problemų..?

nuostabus pastebejimas:DDDD

Puse metu, tai dar labai mazas laiko tarpas kad jis pamirstu zmogu kuri, kaip speju, labai mylejo. Gal jis tave naudoja kaip iranki ja pamirsti, gal sukelti pavyda... As buvau panasioje situacijoje tik as buvau tas zmogus kuris niekaip negalejo pamirsti savojo ex... Mano naujasis draugas (dabar jau vyras:) ) buvo labai protingas, jis man dave daug erdves pabuti vienai kai reikia, isklausydavo, taciau visada sugalvodavo kazkokius uzsiemimus kurie atitraukdavo mano mintis apie ex. Isvaziavom i keliones, susitkdavom naujus zmones, uzsiimdavom pramogomis kas atitraukdavo mintis nuo kasdienybes ir taip po truputi viskas grimzdo i praeiti. Kaip ten bebutu, nepamirsk sustoti, nepamirsk kad gali buti mylima ir turi tam teise. Jusu atvejis sunkesnis, jis ja mato kas diena, o mane su ex skyre vandenynas. Svarbiausia, jis leido man pajusti kad galiu ji prarasti, o tas tai man nepatiko ir as norejau kazka keisti.. Jei tavo draugui tas pats, palik ji jau dabar, bet nuosirdziai tikiuosi kad jam tu ne vis vien.. Sekmes tau!

Auksiniai žodžiai! Jei jis tas vienintelis ir jauti, kad tu jį trauki - padėsi jam pamiršti, o gal net padėti nereikės - tai praeis savaime. Svarbu, kad tu ir jis - gerai jaučiatės.

O as savojo ex dar dabar nepamirstu, nors su nauju draugu jau dveji metai... Tikriausiai tai buvo arba didzioji mano meile arba nepasiektas tikslas iki galo? Nezinau.. nors ir nenoriu jo prisimint, bet nebuvo dienos, kad nebuciau pagalvojusi..

Baisu pagalvoti. As minciu apie myleta zmogu negaliu nusikratyti ir po desimties metu, nors daug kartu buvo aiskiai duota suprasti, kad ta butybe manes niekad nemylejo, ar kad mylejo kita. Neaisku kaip bus toliau. Labai nesinoretu tokio likimo, apie koki esu girdejes is vieno - kad jau daug metu nugyventa su zmona ir vaikuciai puikus auga, bet uztenka tik telefoninio skambucio tos myletosios kai ima akyse temti ir dusimas atsiranda. Sake, kad zmonele nors ir puiki, bet ne desimtosios dalies tiek jausmu nesukelia, kiek ta is proto varanti ex. Ir tai per pakankama atstuma, ne vienoj istaigoj dirbant... Gal tai liga kokia, panasi i narkomanija ir lomkes abstinencijai tesiantis visa likusi gyvenima? Ka po etomu povodu pasakytu gerbiamas profesorius Navaitis???