Sunku... Reikia patarimų dėl barnių su mergina

Tai va, nusprendžiau ir aš pasireikšti. Turiu tokią situaciją ir kartais atrodo, jog žinau ką daryti, o kartais... Atrodo, jog viskas blogai ir puolu kone į paniką...

Su mergina esam kartu jau daugiau, kaip metai. Viskas prasidėjo tuo, kad galvojau susirasiu merginą laisvalaikio praleidimui. Susipažinom, aš jai beprotiškai patikau, atrodė, jog dėl manęs ji ir gyvybę galėtų paaukot. Neįvertinau tada jos meilės, iš tikro galvojau tik apie save, prisigalvodavau visokių vėjų. Žinoma, nesakiau, kad nemyliu jos, nors iš tikro tos meilės ir nebuvo... Viskas buvo iš tikro labai labai gerai, nuostabu tiesiog. Abu buvom laimingi. Bet po truputį ta jos meilė pradėjo susikeikiauėsti, ir viskas pradėjo vykti tada, kai ji pamatė, kad ją vis labiau myliu. Niekas man nebenuolaidžiavo, vis daugiau buvo barnių, pradėjo mane specialiai ignoruoti, nebeklausė praktiškai. Šiltų žodžių taip pat vis mažiau išgirsdavau. Ir juo labiau viskas susikeikiauėso, tuo labiau ją pradėjau mylėt. Ir dabar situacija tokia, kad jinai daro daug ką, kas man nepatinka, keletą kartų provokavo, kad tik susipykt, yra sakius, kad nebenori manęs ir pan... Žinau, nesu šventasis, bet dėl jos viską galiu... Tas jos nebenorėjimas kiek suprantu yra dėl nesamonių visokių, barnių ir pan, bet visad tuos barnius pati provokuoja... Kai yra viskas gerai ir nėra vėjų visokių, labai gerai viskas yra, bet tik truputį susibariam ir viskas... Iš tikro net nežinau, ką dayt, ji dabar man yra visas gyvenimas. Nesakau, kad negaliu rast kitos. Rasčiau be problemų, bet man nereikia kitų, man tik jos reikia :( nors iš tikro net nežinau, ar po tokių dalykų vis dar noriu jos, bet be jos negaliu aš nė dienos. Atrodo geriau iš viso negyvent, nei gyvent be jos. Net naktimis ją sapnuoju, visad tik apie ją galvoju. Aš daugmaž žinau, kad viskas būtų gerai, jeigu šį tą pakeisčiau mūsų santykiuose, ir žinau, kad ji to paties norėtų, bet ar verta? Ar tikrai pasikeistų viskas? Jai pabodo bartis dažnai, pabodo tas pats per tą patį... Turbūt, kad tik tiek... Ir aš žinau, kad ji mane vis dar labai myli. Ką pasiūlytumėte man daryt? Kad galėčiau be jos, tai tikriausiai nenorėčiau jos daugiau akyse matyt, bet kad ji man kaip narkotikas... Ji - mano gyvenimas. :(

Patarkit ką nors... Nežinau, ką daryt...

Toks nezinau,gal staciokiskas mano pastebejimas...taciau mergina pajutus,kad berniukas ''suvyniotas''...pradeda issidirbinet...ne vienoje poroje ta pastebejau ir stebejau,nuo pradziu...situacijos visu daug maz vienodos,o baigdavosi tuo,kad mergina iseidavo pas kita...suprask,ji taip pat mokinasi myleti...ismoko myleti,taip,kad ir pats pamiltum...nenustebciau,jei si mergina,pereitu i sudetingesni lygi,pas neva jos vertybe- geresni...atsargiau...manau si mergina loseja...

pritariu giedrei. kovoja vyrai uz kitas civilizacijas marse, o po to stebisi, kad lieka vieni:)

Tai kokio velnio mergina tada bendravo su vaikinuku jei salia jo jautesi ne kaip...daznai taip mastoma,va prisiris tada,gal prades keistis,o jauna pora skuba per metus nugyvent visa gyvenima,kodel nieks nevyksta naturaliai...vyrai lai islieka vyriski,o moterys moteriskos...pasaulis tikrai didelis...pasirinkimas taip pat...vyras yra vyriskas jei paklusta moteriai?o moteris yra moteriska jei ji bando palenkti vyra?kur bendravimas,kai ir tas ir ta jauciasi gerai...?

labai sunku ka nors patarti tarpusavio santykiuose. situacija panasi i priekabos traukima: bet kuriuo atveju kazkuris yra balastas. reikia esminiu sprendimu

Mano patarimas būtų nebendrauti su ja kokį mėnesį ar du - nesusitikti, nesikalbėti telefonu, nesusirašinėti. Jeigu po laiko praleisto atskirai, abiem vis dar norėsis tęsti santykius - surasit būdą tai padaryti. Šiuo metu jūsų santykiai man atrodo per daug įtempti, kad galėtumėt surasti išeitį.

mirta Tau puikiai viska isdeste...kazka prarandi,kad kazka atrastum veliau...

Nimai, iš dalies suprantu tavo skausmą. Manau tokį požiūrį į meilę ir pasinėrimą į tokius santykius nulemia kažkokios tavo paties psichologinės problemos. Tikra meilė būna gaivinanti, ne kankinanti. Aš pati irgi buvau įsipainiojusi į santykius, kuriuose buvo daug skausmo, vienas kito kankinimo. Bet niekaip negalėjom vienas kito paleist. Kažkoks nesveikas prisirišimas...

as tave suprantu vaikine...kad tau dabar sunku..bet tai reikia isgyventi..ziureti i gyvenyma realiai..dauguma siame forume tau raso ir duoda tikrai geru patarimu...mes visi tai isgyvenom ir patikek jautemes lygiai taipat kaip ir tu..tu dar jaunas ir tau tokiu emociju dar bus ir bus..tiesiog reikia tai istverti..paleisk ja jei ji tave myli ir tikrai tau bus skirta jus busit kartu..o jei ne tai verskis per galva kiek nori nervuokis kiek nori tai bus beprasmiska...viskas bus gerai pamatysi tik suprask kad tai dar tik tavo gyvenymo pradzia...

Pats visai neseniai apturėjau labai panašius santykius.. Su daug pykčių ir vienas kito kankinimų.. Labai sunku buvo vienas kitą paleisti.. Negalėjau suprasti kaip išvis dar galima norėti kartu būti, bet vistiek negalėjau paleisti.. Dabar išnykom vienas kitam ir tikrai visiškai nesigailiu, daug laimingesnis pasidariau kai nebeliko tų ištisinių riejimųsi.. Atėjo žmogus, išmokai kažko iš jo ir išėjo..