Kokią asmeninio tobulėjimo knygą rekomenduotumėte?

Arminas Lydeka - etiketas kiekvienam

Aleksandro Svijašo "Išmintingas gyvenimas"

Rekomenduoju David Irving "Der Nürnberger Prozess. Die letzte Schlacht".

"The God Delusion" Richard Dawkins

Vakar pradėjau skaityti Dale Carnegie knygą "kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms". Lengvai, suprantamai parašyta, į tokią kaip tobulėjimo knygą žiūriu skeptiškai, bet perskaityt manau verta

M. Scott Peck.
Nepramintuoju taku

Bėgančios su vilkais- Clarissa Pinkola Estes. Labai labai gera, knyga apie moterišką dvasinį psichologinį pasaulį. Kiek stora, bet įtraukianti,tikrai verta : )

Valerijus Sinelnikovas "Mylėk ligą savo".
John Kehoe "Proto galios"
Rhonda Byrne Paslaptis

Francis S. Collins. Dievo kalba

„Kodėl egzistuoja visata ir mes patys. Radę atsakymą į šį klausimą, galėsime švęsti didžią žmogaus proto pergalę, nes tuomet jau būsime perpratę Dievo mintį“ – rašo knygos „Dievo kalba“ autorius F. S. Collins. Knygą, kurios antrąją ištrauką čia pateikiama, neseniai išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“.

Daugiau nei prieš du šimtus metų vienas įtakingiausių žmonijos filosofų – Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) rašė: „Du dalykai – anapus mūsų esantis žvaigždėtas dangus ir vidiniame mūsų pasaulyje slypintis Moralės įstatymas – man, apie juos nuolat mąstančiam, ilgainiui kelia vis didesnį susižavėjimą ir pagarbią baimę.“ Beveik visoms pasaulio religijoms būdingas siekis perprasti visatos kilmę ir egzistavimo dėsnius istorijoje skleidėsi įvairiais pavidalais: viešu Saulės dievo garbinimu, polinkiu teikti dvasinę reikšmę nepaprastiems gamtos reiškiniams, kaip antai užtemimai, ar tiesiog pagarbia jų baime.

Galbūt šis Kanto sakinys – tik šiuolaikinio mokslo atradimų nepažinusio filosofo jausmingų apmąstymų išraiška? Ar svarstant svarbų visatos kilmės klausimą vis dėlto galima suderinti mokslą ir tikėjimą?

Viena vertus, juos suderinti sunku dėl to, kad mokslas nėra statiškas. Mokslininkai, stengdamiesi užpildyti pažinimo spragas, be paliovos skverbiasi vis į naujas veiklos sritis, randa naujų būdų tirti gamtos pasaulį. Sukaupę duomenų apie mįslingus, sunkiai paaiškinamus reiškinius, jie kuria hipotezes, kokie galėtų būti šiuos reiškinius nusakantys procesai, ir atlieka eksperimentus, siekdami įvertinti savo hipotezių pagrįstumą. Daugelis pažangiausių mokslinių eksperimentų žlunga, o diduma naujų hipotezių pasirodo esą klaidingos. Kita vertus, nuolatos tobulėdamas mokslas pats taiso savo klaidas: ilgai netveria nė viena iš esmės klaidinga hipotezė ar išvada, nes naujesnių stebėjimų duomenys galų gale paneigia klaidingas teorijas. Vis dėlto kartais tam tikra ilgai kauptų, stebėjimais nuosekliai patvirtintų žinių visuma duoda pradžią naujai dalykų sampratai. Vėliau, įgijusi jos esmę aiškiai nusakantį apibrėžimą, ši samprata tampa „teorija“ ( pavyzdžiui, „Gravitacijos teorija“, „Reliatyvumo teorija“, „Bakterijų teorija“).
[url:17ia7xaq]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-04-francis-s-collins-dievo-kalba/7852[/url:17ia7xaq]