[quote="Moteris_Ji"
Vesdami/ištekėdami mes įsipareigojame gyventi ne tik dėl saves, bet ir dėl kito , todėl dažnai tenka peržengti tik savo norus/nenorus, t.y. tenka atsisakyti tik savo norų vardan kito (įveikti egoizmą). [/quote]
Šitoje vietoje nesutinku.
Mano supratimu poroje 2 skirtingi žmonės eina vienas šalia kito, kartais susiliedami, o dažniausiai tiesiog eina vienas šalia kito su savo skirtingumais, ypatumais, pomėgiais.
Mano supratimu, tame ir yra menas būti poroje, kiek tu tą kitą, labai skirtingą nuo savęs, gali pakęsti šalia, priimti, mylėti, neauklėti. O kai žmogus ar verčiamas kito, ar pats iš vidinio pareigingumo bando pasikeisti, susitapatinti su tuo kitu, tada anksčiau ar vėliau ateina tokia šlykšti būsena, atrodo, net kvėpuoti negali, lyg pančiai uždėti tau.
Atrodo, lyg tavęs paties nebelieka, kaip unikumo.
Aš nekalbu apie tam tikrą prisitaikymą ir toleranciją šeimoje.
Bet nesuprantu, kai žmonės atsisako savo pomėgių, nes ,,tam kitam tuo metu reikia ruošti vakarienę arba jam nepatiks, jei viena/vienas eisiu į sporto klubą arba jis /ji mano, kad tai bereikalingas pinigų leidimas...''
Nesuprantu, kai atsisakoma visų draugų, nes tam kitam reikia daug dėmesio ir pan.
Kur kas labiau suprantu, kai dalį laisvo laiko kiekvienas leidžia atskirai, jei jau taip mirtinai nesutampa kai kurie pomėgiai. Bet paskui susitinka abu laimingi, abu vienas kitam įdomūs, verčiantys vienas kitą augti ir tobulėti.
Manau, kad ne įsipareigojama gyventi dėl kito, o būnama šalia ir jeigu reikia - gelbstima, kai reikia - padedama, dalijamasi džiaugsmu ir rūpesčiais.
