Issiskyrimas

Sveiki!

Neseniai issiskyriau su vaikinu. Draugavome 4.5 metu. Buvome susizadeje. Jis vis kalbejao, kad as ta vienintele, kad nori mane vesti, kartu gyventi. Musu santykiai nebuvo idealus, daug pykomes, nes jis buvo labai uzssispyres, nenorejo ieskoti kompromisu, jeigu kada susipykdavome, is karto norejo skirtis. As buvau musu santykiuose tas zmogus, kuris visa laika nusileisdavo, atsiprasydavau, nors ir ne as budavau kalta. Be galo ji mylejau, ir vis dar myliu... labai. Bet pries kokius puse metu jo telefone radau pusnuoges kaimynes nuotrauku, suzinojau ir tai, kad jis uzsiregistraves pazintyse, per Facebooka aktyviai flirtuoja su kitom. O tu tarpu man prisiekineja amzina meile. Pirma karta, kai paklausiau, kodel jis taip daro, jis taip nieko tiksliai neatsake. Atleidau. Bet dabar ir vel tas pats. Bet paskutinis lasas buvo tas, kai drauge papasakojo, kad ta kaimyne gyresi, kad mano suzadetinis ja atkakliai "kabina", mergina. Palikau ji, bet jis kaltina mane del visko, neva as issigalvojau. Zinau, kad jo meiles nuotykiai tikra tiesa. Labai skaudu, tai mano pirmieji rimti santykiai. Dar ne karto nesu patyrusi issiskyrimo kartelio. Kaip isgyventi issiskyrima? Kaip atgauti pasitikejima savimi? Kaip vel ziureti i gyvenima su dziaugsmu??? Myliu ji, net labai ir skaudu kad musu santykiai butent taip baigesi....

iš tikrųjų tau dabar labai sunku ir skaudu. Bet pirmą kartą toks nusivylimas dažniausiai yra neišvengiamas. Itin retai pirmoji meilė, pirmieji santykiai būna visam gyvenimui, tai veikiau išimtis. Pabandyk pažiūrėti į tai, kaip į pamoką. Tavo vaikinas tikriausiai irgi yra jaunas, jis dar tik mokosi kurti santykius, mylėti. Juk niekas nereikalauja iš pradedančio vairuotojo pirmą kartą atsisėdus prie vairo sėkmingai be jokios klaidos nuvažiuoti visą kelią. Meilėje tas pats, jaunystėje to mokomasi. Apgaulė, neištikimybė - netikusios savybės žmogaus, su kurio norėtum kurti ateitį, ar taip nemanai? Yra sąžiningų, garbingų vaikinų, į santykius su tokiu ir orientuokis. Atsimink: kuo tikėsi, tą ir turėsi. O laikas didžiausius akmenis nuglūdina. Štai įsivaizduok savo išsiskyrimo skausmą kaip didelį akmenį (dydį pati pasirink), įsivaizduok kad diena iš dienos, valanda po valandos jis glūdinamas, nuo jo vis byra smiltys...kol vieną dieną patirsi, kad iš skausmo akmens liko tik žiupsnelis smėlio, o ir šį tuoj nusineša gaivaus vėjo gūsis... Stiprybės ir sėkmės .

Visiškai teisingas Svetlanos komentaras. Be to, kam tau reikia žmogaus su šitokiom didelėm ydom??? (melas, veidmainystė, neištikimybė... )
O kaip tavo draugas reaguoja, ar bando taikytis su tavimi? Man čia vis tiek keista, kad jis tau pasipiršo... Atrodo, tai turėjo būti jo tvirto apsisprendimo, jausmu tau irodymas... Dabar isivaizduoju, kad tau dvigubai skaudžiau... Baisu, kai būna tokių vyrų... Tikrai tave užjaučiu, bet ar tau TIKRAI tokio reikia???

abu nesame paaugliai, jam 25 metai. Kai man pasipirso, tikejausi, kad musu santykiai sustipres. O del taikymosi, tai kaip visada likau kalta as, net i mano puse nenori ziuret, net menkiausio zodelio, jokio "atsiprasau" nepasake. Skaudu man... Tikiuosi, kad laikas zaizdas izgydys... As tikiu, kad esu verta geresnio...

Viskas bus gerai gal ir taip turejo būti anksciau ar vėliau kiek aš supratau skaitydamas ką tu parašai tai jau jam senai nerupejai jam kaimyne rupi