Kaip susitaikyti su draugo mirtimi?

Kaip susitaikyti su draugo mirtimi? Ypac, jeigu jautiesi del jos kaltas? Vieno pasibuvimo prie ezero metu stumdemes ant lieptuko, viena drauga istumem ir jis paskendo. Iki siol klausimas, kas nutiko, kad jis nuskendo, nes gerai plauke ir niekur nesusitrenke. Ir mintys apie tai neduoda ramybes- jei butume veliau ten vaziave, jei butume like mieste, jei butume sugalvoje kokiu zaidimu, jei, jei, jei.. Kaip susitaikyt, kad niekas jo nesugrazins?

Paskaityk apie netektis, net knyga yra:
[url:2jno64wo]http://www.jppc.lt/?_nm_mid=TlN3eExEQXNNQ3d3&_nm_lid=0&session=no[/url:2jno64wo]

Labai užjaučiu.Mirtis -tai lemtis,žmogaus likimas,kurį jis atsineša ateidamas į šį pasaulį. Su ja nereikia taikytis - reikia susitaikyti su savim ,o tai ir yra sunkiausia.Tik nereikia kaltinti savęs,juk niekas nieko nedarė tyčia,niekas nenorėjo padaryti ką nors bloga ar pakenkti, taip buvo nulemta. Galima būtų kaltinti save tuo atveju jei ką nors gyvenime padarai žmogui iš keršto,pykčio,pavydo ir pan. Nekaltink savęs ir pasistenk kaip nors nuraminti savo sielą,sąžinę ir širdį. Tiesiog nueik į bažnyčią,uždek žvakutę,pasimelsk už jį .Tai dabar yra pats geriausias dalykas ką Tu galėtum padaryti dėl jo.

Istumet ir paskendo? tai kaip cia suprast: paskandinot zmogu?

na tikrai moki paguost

susitaikyti reikia ne su mortim, o su savim. o tam reikia laiko

nu sakes....tai dar policija jusu nesueme? taigi jus zudikai

Bandyti taikiai mintimis su draugu susigyventi, o ramybe ir atpildas ateis pagal tavo sielos mela.

Draugo toks jau likimas buvo, kad ir kaip liūdna būtų. Jeigu kiekvienas pasistumdymas baigtųsi mirtimi - kiek žmonių žemėje beliktų?

Buvote likimo ranka ir tiek. Niekas nežino ir negali numatyti savo elgesio pasekmės. Labai skaudu. Bet net ir tada kai žmogus miršta kitokia, nesusijusia su jo artimaisiais, mirtimi, artimieji ir draugai vis tiek jaučia vienokią ar kitokią kaltę.

Nenorėčiau ir niekam nelinkėčiau būti tokia "likimo ranka".
Kaip besisuktum - prisidėjote jūs prie draugo žūties,- na ir kas, kad netyčia, kad nenorėjote. Rezultatas toks.
Sveiką žmogų, manau, sąžinė turėtų bent šiek tiek graužti gal net iki mirties.
Kaip graužė tą lakūną, kuris numetė atominę bombą ant Hirošimos,-
paskaitykite Kempinskio kn. "Gyvenimo ritmas". Ten autorius stebisi, kad žmogų, kuris, nežinodamas ką daro, įvykdė tą nusikaltimą ir po to graužėsi ir atgailavo visą likusį gyvenimą, visuomenė pripažino psichiškai nesveiku, o psichiškai stabilūs nacių nusikaltėliai jautėsi nuskriausti, kad buvo nuteisti, - jų negriaužė sąžinė dėl įvykdytų žudynių.
Bet ar jie iš tiesų buvo sveiki žmonės?

netekti geriausiai gydo laikas ir ramybe. praeita vasara man buvo labai sunki, per pusantros savaites uzsimuse 3 draugai-kolegos motomanai ir vienas paskendo upeje. niekas manes geriau nepaguosdavo, kaip isejimas vakarais prie upes... kadngi gyvenu zirmunuose, palei neri yra puikus takas, vedantis link verkiu maluno, parko.. tai vakarais iseidavau ir letai eidamas galvodavau apie gyvenima, apskritai apie viska ir net nepastebedavau kaip atsirandu kurnors kryziaus kelyje, ar verkiu parko gale... man labai padejo, tiesiog ramybe, ramybe, ramybe ir mintys, kad kitaip jau nieko nebus, yra kaip yra.