Moksliniu požiūriu, vienatvė – viena išsamiausiai išnagrinėtų socialinių sampratų. Demografinėje literatūroje neretai randama statistinių duomenų apie vienišų žmonių absoliutų skaičių. Daugelyje išsivysčiusių šalių ( Olandijoje, Belgijoje...) vieniši žmonės sudaro 30 procentų gyventojų. JAV, 1986 m. Duomenimis, buvo 21,2 mln. vienišų žmonių. Palyginti su 1960 m., šis skaičius išaugo trigubai. Iki 2000 m. šis skaičius, turėjo padidėti dar 7,4 mln. žmonių.
Bendravimas mūsų kultūroje yra suvokiamas kaip vienintelis žmogaus egzistavimo būdas, kurio reikia siekti bet kokia kaina. Būti kartu su mylimu žmogumi, draugais, kartu su šeima mums reiškia idealų gyvenimą. Tai atsispindi dainose ir knygose, kuriose apdainuojama didžioji meilė, televizijos serialuose ir filmuose apie laimingas šeimas ir jaunus įsimylėjelius.
Toks bendravimo išaukštinimas yra suprantamas. Žmogui reikia būti tarp kitų žmonių ir jausti, kad jis yra reikalingas. Todėl vienetvė dažnai suvokiama kaip negatyvus ir žalingas reiškinys, kurio būtina vengti. Žmonių sąmonėje ji tapo liga.
R. Veisas tvirtina, kad vienatvė – tai interaktyvios įtakos produktas, kai veikia tiek asmenybės, tiek situacijos veiksniai, todėl vienatvės priežasčių reikia ieškoti bendroje asmenybės ir jos aplinkos sąveikoje.
Antroji vienatvės atsiradimo priežastis susijusi su socialiniais santykiais, tokiais kaip prieraišumas, vadovavimas, vertinimas; ji atsiranda esant nepakankamam socialiniam individo aktyvumui, kuris siaurina socialinius jo poreikius.
Ko gero daugelis net nepajunta, kaip patenka į vienatvės spąstus. Taigi, kaip ji ateina į mūsų gyvenimą? Tada reikėtų pažiūrėti į kitų žmonių gyvenimo patirti. Nuo kaimynų tveriamės aukščiausiomis tvoromis, vos išėję iš darbo išsislapstome po daugiaaukštes ,,dėžutes“. Džiaugiamės tariama laisve. Bet kai pabosta spengianti tyla ar apima noras išsikalbėti, paaiškėja, jog patekome į vienatvės spąstus.
Dažnai reikia nepamiršti, kad bičiuliai patys išgyvena krizę, kuri apėmė kelis žmones išsyk. Taip nutinka neretai. Pavyzdžiui, baigus studijas, subyrėjus darbovietei, pakeitus gyvenamąją vietą, kintant kasdieninio gyvenimo sąlygoms... Tokiu atveju reikia stengtis surasti naujų draugų ir kontaktų. Senąją grupę lipdyti neverta, nes dažniausiai iš to nieko gero neišeis. Tikrieji, ištikimieji draugai išlieka savaime visam gyvenimui, o grupė, su kurai leidome laiką – ne.
Smarkiai susirūpinti reikėtų tuo atveju, kai paaiškėja, jog pasinėręs į savo problemas, pats pirmas apleidai savo bičiulius. Neskambinai, nesidomėjai jais, visai pamiršai. Taip nutinka, kai daug dirbi, išvyksti, įsimyli. O kai atkutai, draugų nėra!
Draugystėje, bičiulystėje galioja geležinis ir visuomeninis dėsnis: gausi tiek, kiek pats davei. Draugystė yra neapsakomai vertingas ryšys, tačiau labai ir jautrus. Jei nori, kad kas nors dalyvautų tavo gyvenime, privalai dalyvauti jo problemose ir džiaugsmuose.
Taigi dažnai reikia imti iniciatyvą į savo rankas. Blogiausia išeitis – nieko nedaryti ir sielotis, laukti, kol kas ateis ir pasiūlys savo draugystę. (Istraukos is referato-Mokslas.lt)
