Pats sau draugas

Trumpai problema tokia - tampu pats sau draugas. Taip, is pirmo zvilgsnio nieko cia blogo. Taciau is antro.... Na esme, kad visada norejau susirasti moteri, kuri mane myletu ir kuria pats galeciau mylet. Ir, atrodo, ieskojau. Taciau metai bego, su pirma zmona issiskyrem... Ir stai jau geri 40 su virsumi stukteli, ir jauciu - man ir paciam vienam gera. Kaip is to spektaklio - as pats sau geras draugas, nereikia man kitu. Kai saltais vakarais ilgu, galvoju, kaip noriu artimo zmogaus. Bet ilgus vakarai reti ir likusi laika tiesiog megaujuosi pats savimi. Ir galvoju - gal tapau uzdaras, kad taip pats save draugu sau paverciau..?

Problema ta, kad nori vienu metu turet abu tuos "zvilgsnius". Vienu momentu megautis nepriklausomybe, laisve ir savimi, o kitu momentu vest buiti su moterimi ir leist kartu vakarus. Taip nieko nebus, tie dalykai nera suderinami, turi rinktis arba viena, arba kita su visomis isplaukianciomis pasekmemis.

pritariu barmaliejui

Nematau jokios problemos. Anksciau kazko reikejo, o dabar ne. Jei laimingas su savimi, tai tuo geriau jums ir aplinkiniams, koks cia antras zvilgsnis Dziaugtis reikia, kad skirtis ir pergyventi nereikes net tada, kai mirsit.

Prisidedu į kompaniją ir aš pati sau labai gera draugė ir tą supratau jau senokai.Na kitaip ir nebūčiau išgyvenus.Galėčiau daug prirašyti apie tą būklę,bet kad ir taip aišku viskas-gera su savim ir tiek Gal todėl ir neturiu jokių liguistų vienišių išgyvenimų,gal žiema,kai šalčiai užeina.....

o nepagalvojat kas mirties patale bent stikline vandens paduos???? zinoma jei gert noresit

seselė paduos O šeip tai nieks nesakė,kad nėra noro turėti tą kitą žmogų.Geriau skaityk tekstą

Man atrodo, visai neblogai tapti pačiam/pačiai sau draugu. Tada esi laisvas, net ir draugą atradęs neįsikabini į jį dantimis ir nagais, kad tik nepabėgtų.
O ir susirast turbūt geriausia tokį panašų - tada, kad ir gyvendami po vienu stogu, būsite drauge kiek norisi, o ne nuolat. Kad ir koks mielas būtų kitas žmogus, reikia juk ir vienatvės. Bent jau man.
Aš norėčiau sutikti tokį gyvenimo draugą, kuris mokėtų ir mėgtų vienas pats sau būti. Vienas, tai ir reiškia - vienas, o ne į kokias nors TV ar PC ekrano iliuzijas įlindęs.

Idomu, ka tada cia veiki?

ash kahzkaip visada buvau pati sau drauge. Niekad nevengdavau bendraut, pazhindintis ir kurti santykiu, tachiau niekad nebuvo jokio streso, kad esu viena.
Ilgainiui, susipazhinau su daugiau tokiu zhmoniu ir supratau, kad jie tik laimi neforsuodami bendravimo ir nesikabindami i kiekviena sutiktaji, kaip i paskutini shansa.
Man tas irgi padeda gyvent nesiblashkant ir neverkiant draugem ant peties, kad "niekas manes nemyli" ....
Tachiau atsiranda vienintele problema. Kai esi toks pats sau karalius galima sutingti ir nebenoreti keisti tokios situacijos. Nebesivarginti ir nesitaikyti prie kito asmens, nedeti pastangu ishlaikyti santykius .. ir pan. Tada, pats to nepastebejes, ish pats sau draugo tampi prieshu