[i:3iu009f6]Pasiimu nuotraukų šūsnį. Jos pageltusios nuo laiko. Katė murkdama įsitaiso man ant kelių.
Pirmoje nuotraukoje Urtė. Jai apie trys metai. Suknelė balta apykakle ir trumpa, smulkiomis gėlytėmis. Vienoje rankoje laiko skudurinę lėlę. Šviesios garbanos nerūpestingai išsidraikiusios apie smulkų veiduką. Lūpos sučiauptos ir šviesios akys žiūri niūriai. Ne vaikiškas žvilgsnis. Nepatiklus. Ji stovi gėlių darželyje. Neryškios tos gėlės, bet nasturtos turbūt. Darželis prižiūrėtas.
Karšta vasaros diena. Šalia kelio, kaimo pakrašty stovi medinis dviejų galų namas. Viename gale gyvena viena šeima, kitame – Onos ir Liudo šeima. Kasdieną šio namo virtuvėje dengiamas didelis, ąžuolinis stalas dešimčiai asmenų. Abu tėvai ir aštuoni vaikai. Mažiausiajam vos metukai, o vyriausiajai jau 15 metų. Ji tikra pagalbininkė prižiūrint mažuosius ir namų ruošoje. O darbų – begalės: didžiulis daržas ravėti, kalnas skalbinių skalbti, sodas. Tik spėk suktis. Ir pietus ruošt, nes tėtis tuoj grįš pietų.
Tuo tarpu mažieji leidžia laiką kaip išmano – žaislų nėra, tai pagaliai atstoja šautuvus, lankus.
Tuo keliu, šalia namo, per dieną pravažiuodavo keli automobiliai, veždami duoną ar pieną į netoliese esančią parduotuvę. Ir dykinėdami vaikai sugalvoja žaidimą – kas vikriau prabėgs pro pravažiuojantį automobilį. Vieną dieną jiems pavyksta ir berniūkščiai nutaria, kad metas ir Urtei.
-Bėk, Urte, bėk,-šaukia ragindami.
Urtė pasiryžta. Ir lekia. Net užsimerkia, nes baisu.
Sucypia sunkvežimio ratai, Urtė atsimerkia – visai po ratais. Tik sekundė. Žaidimas.[/i:3iu009f6]
