[i:1nxjohn0]Vieną pilką, šaltą, nykią ir be galo vėjuotą spalio pavakarę susitiko jis ir ji. Kaip paukščiai, ne savu laiku grįžę tėvynėn. Neturintys lizdo. Ryškiaspalviai skirtingų lizdų paukščiai, blaškomi audros ir ieškantys užuovėjos ir namų,meilės guolio. Meilės guolio, kuris turėjo tapti jų šeimos ir būsimų paukščiukų guolis. Tai buvo pirmas jų lizdas.
Stojo šalta, spengianti žiema ir paukščiai nebuvo pasiruošę šalčiams. Jie šildė vienas kitą, kad liktų drauge, bet jiems buvo šalta. Ir jie uždegė savo guolį aistros ugnimi. Šildančia, globojančia, malonia ugnimi. Tyliai rusenančia ir kibirkščiuojančia. Šildančia ne tik juos, bet ir būsimus paukščiukus.
Bet vieną vakarą, kilus šiauriniam jūros vėjui, aistros ugnis tapo nevaldoma. Ugnis, rusenanti palengva, tapo atvirais liepsnos liežuviais, kaip daug žadanti kurtizanė, viliojanti savo žavesiu, bet šokanti tik vieną - mirties ir naikinimo šokį. Po savęs paliekanti tik ryškių prisiminimų, buvusių ir neišsipildžiusių vilčių nuodėgulius.
Paukščiai nemokėjo jos užgesinti. Jie blaškėsi liepsnų sūkury, veltui bandydami sparnais užgesinti liepsną ir gelbėti meilės guolį. Ugnis sudegino jų meilės lizdą ir būsimi paukščiukai taip ir neišsirito. Nudegę sparnus, paukščiai išskrido skirtingais keliais. Kiekvienas savaip gilių žaizdų gydyti. Kartais, žiemą, jie vis atskriedavo virš lizdo, vildamiesi susitikti. Nesusitiko. Ir kito lizdo nesuko.
Atėjo pavasaris ir šypsodamasi saulutė maloniai kvietė paukščius miškan grįžti. Susivilioję saulutės pažadais, grįžo abu paukščiai.Sužaloti, bet pasiilgę vienas kito. Susitiko, lyg nebūtų išsiskyrę. Klegėdami ir vėl suko ratus virš miško, ieškodami naujo guolio. Tikėdami, kad griaunanti liepsna nebegrįš.
Ir aš tuo tikiu. [/i:1nxjohn0]
DarniPora.lt