Keistas noras- rašyti. Gal to reikia, kad galėčiau sudėlioti savo mintis. Esu tikrai simpatiška mergina, rami, gal net kartais per daug, gera. Kaip vakar pasakė vienas žmogutis „jauki“. Taip pat turiu ir savybę, kuri išugdyta gyvenimo, atsargumas. Esu uždara asmenybė, sauganti save, nuo pavojų, net ten kur jų neturėtų būti. Esu plepi, atsiskleidžianti su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Pagrinde tai yra keletas gerų draugių, tai merginos, jos pasitikėjimą užsitarnauja greičiau...O vaikinams su manim sunku....
Esu pastovi asmenybė.Man 20 metų, turėjau dvi rimtas draugystes. Pirmasis žmogus, buvo ramstis atsiradęs metu, kai man reikėjo paguodos gyvenime. Iš mano gyvenimo jis išėjo po maždaug pusantrų metų, kai suvokėme, kad santykiai atsirado iš tos pačios paguodos, šiluma suteikė prisirišimą...Ir tai buvo laikina.
Antrasis žmogus atsirado po pusės metų ramybės ir vienatvės. Ir tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ja aš ir netikiu. Galbūt tai galėčiau pavadinti aistra iš pirmo žvilgsnio. Santykiai klostėsi sunkiai, as neprisileidau, jis taip pat ( pasirodo esam gana panašūs). Bet galiausiai po pusės metų draugystė ( tai manau buvo likimas) prasidėjo ir ji truko apie dvejus metus. Meilė- šis žodis man svarbus ir išgirstamas iš mano lūpų tik tada kai aš esu tikra, kad tai yra. Draugystė man davė daug, suvokiau, kad meilė- akla.
Žmogus turėjo tikrai daug gerų savybių: gerą gyvenimo suvokimą tam tikrais klausimais, jautrumą, truputi romantikos( pradžioje draugystės), rūpestį( taip pat tik pradžioje). Lyg ir turėjo gyvenimo tikslą, mokėsi, bent stengėsi. Bet po dvejų metų draugystės, kai baigėsi romantika, rūpestis, kai vieną dieną kažkas man nuėmė rožinius akinius, pamačiau realybę. Tai žmogus, kurio tikslas užsidirbti daug pinigų (sako būtent jie daro mus laimingus), bet tik ne tokiu būdu, kaip tai darė jis. Žmogus mokėsi, bet tik tam , kad „reikia“, taip sako aplinkui, kad „reikia“. Tikslo juos užbaigti jis neturi, „bent tą antrą kursą“.O iš kur bus tie pinigai jei suaugęs žmogus niekada neragavęs darbo. Žmogus iš tikrųjų daug šnekantis ir ką suvokiau nusiėmus akinius, „tik šnekantis“.
Šis žmogus mano pasitikėjimą tikrai turėjo, niekada neįtarinėjau, tikėjau jo žodžiu. Būdavo naktų kai jis dingsta, paskui paaiškėdavo, kad jis buvo klube, kazino ar taip kur....bet būtent tą dieną jo telefonas išsikraudavo...Atsiprasinėjimai, gėlės, pažadai ir vėl gyvendavom toliau. Bet kantrybė juk ne geležinė....
Dalykas kuris, pagrinde mus skyrė visą draugystę, manau buvo tai, kad jis siekė, kad aš keisčiausi. Būk tokia, būk anokia, pasidaryk taip, kodėl tu man nesakai taip ar anaip, kodėl nedarai to ar ano.....O jis pats prašomas visada sugebėdavo išsisukti....Nesuvokiu niekaip kaip vyrai pykstantis visada sugeba viska apversti taip, kad kaltos liekam mes....
Rutina, realybė, įtakos turėjo ir mano šeimos užuominos, kad jie man linki geresnio žmogaus, kad mes neskirti vienas kitam...Dėmesys vyrų, kuriems tikrai sunku atsilaikyti. Jei buvo laikas, kai aš buvau tikra dėl savo noro ir neturėjau net tokios minties išduoti....Tą dieną, kai suvokiau, kad norėčiau ir net galėčiau, nes suvokiau, kad galiu būti daug laimingesnė su kitu žmogumi, as priėmiau sprendimą- skirtis! Taip tai buvo netikėta, skubota. Šis žmogus mane kiekvieną dieną vis labiau erzino, jo kontrolė mano gyvenimo, tuščios šnekos. Prieš mane stovėjo žmogus „žiauriai“ pasitikintis savimi, įsivaziduojantis, kad aš padarysiu viską dėl jo, juk jis toks nuostabus.....
Gerai yra pasitikėti savimi, bet viskam yra riba.
Suprantu, kad kartais gyvenimas nuveda ne ta linkme, bet norint iš to išlipt, neužtenka kiekvieną dieną kartot, kad gal truputi dar reikia palaukt ....
Norint gauti, pirmiausia reikia nuoširdžiai duoti, o ne reikalauti.
Jei pats nesi atviras, aš tai jausdama vidumi niekada pati neatsiskleisiu, nes nejausiu saugumo.
Pinigai, dovanos, niekada nesuteiks man saugumo, pasitikejimo, laimės, ką galėtų suteikti tiesiog nuoširdumas, atvirumas.
Negalima žmogaus menkinti, o saves taip kelti i viršų, nes vieną dieną skaudžiai krenti žemyn...