zosele:
net ir matau, kaip 24 valadnas per para jis daro karjera ir stato pamatus:DDD
O čia labai neobjektyvus vertinimas. Kiek laiko žmogus skiria darbui priklauso nuo jo užsiėmimo pobūdžio ir srities. Sakykim progresyvus tarnautojas/specialistas - žmogus dirbantis nuo 7 iki 12 val. imtinai skaičiuojant tiesiogines pareigas ir užduotis bei savarankišką žinių gilinimą konkrečioje srityje, nes specialistų naujų visada atsiranda, mažiausiai vienas naujas diplomas/sertifikatas per metus ir vis yra kur tobulėti. O jeigu tai nuosavas verslas, tuomet valandų skaičius išvis auga nesuskaičiuojamai, supranti, kad neturint patikimo artimo žmogaus verslo srityje visiems kitiem samdytiems yra visiškai nusišvilpt ant plėtros, paslaugų kokybės ir šiaip įmonės ateities - vienintelis juos dominantis klausimas tėra laiku mokamas atlyginimas ir tinkamų sąlygų užtikrinimas.
Taip kad imant bendrai - 8 valandos darbo, mažiausiai 2 profesiniam tobulėjimui, 2 tonuso palaikymui ir maisto gaminimui, bei vartojimui ir galutiniam variante išeina mažiausiai 12 valandų vien būtiniems užsiėmimams, plius nepamirškime buities darbų, asmeninės higienos dar kažkiek hobio ir darbo dienom labai jau išskirti laiko kažkam kitam nelieka, čia jau nekalbant vėlgi apie savo verslą - tokiu atveju dažnai ir pramigti prie kompiuterio stalo tenka, kad viskas vyktų tvarkingai ir naudingai. Savaitgaliai irgi nėra išganymas - didžiąją jų laiko dalį irgi atima tie patys rūpesčiai, plius gerbūvio kėlimas, o jei dar turima kažkur užmiestyje sodyba poilsiui, tai išvis užimtumas didelis, nuvažiuoji ir žiūrėk ir ten rankas reikia pridėt ir ten ir t.t. Čia kaip tam anekdote - noriu Vilos, kad pailsėt - turiu vilą - pailsiu, kol nenuvažiuoju. Bendrai kalbant po 23-25 metų kuomet galėtume laikyti jog žmogus yra jau pakankamai subrendęs ir pasiekęs, bei užgyvenęs jo laiko sąnaudos tik didėja, jeigu jis nori palaikyti iki šiol buvusį progreso tempą. Žinoma galima sakyti jog materialumu laimėsi tik pigų paviršutiniškumą, tačiau nebūtina tam pigiam paviršutiniškumui visko atiduoti, jeigu taip jau ir atsitiktų jog prie smerčiaus valandos gulėsi vienas ant aukso krūvos, manyčiau geriau jau jį paaukoti unicef ar kažkokiai panašaus pobūdžio organizacijai, nes tokiu atveju valstybinio vogimo procentas netoks didelis lyginant su mūsiškėmis akcijomis ir fondais, nei palikti kažkokiai neaiškiai personai, kuri buvo prielanki tik todėl, kad buvom naudingi.