Kaip susigrąžinti žmogų, kurį pati praradau?

Sveiki,
o buvo taip... draugavom 5 metus.. kokius 3 metus viskas buvo tobula, bet atėjo laikas kai iš mano pusės neliko pasitenkinimo, džiaugsmo, o tik rūškanas veidas, panieka ir noras skirtis. Jis susitaikė su tuo, nes manė, kad mano toks charakteris, tiesiog taip turi būti. Aš jam net sakiau, kad jo nemyliu, jis kartojo - "mano meilės užteks mums abiems". Jis tikrai mane mylėjo..
Mane labiausiai stūmė nuo jo, tai jo pomėgiai ir blogi darbeliai (susiję su teisėsauga), kurie mane varė į neviltį.. aš negalėjau toleruoti narkotikų.. mes dėl to pykdavomės kiekvieną kartą, jis vis kartojo, kad tai nėra jo priklausomybė, kad jis tai daro tik kartais, kai susitinka su draugais ir tai nėra blogai. Pagrasinus skyrybomis, bandydavo keistis, bet tai buvo tik mano akyse, jis man meluodavo, darydavo tai slapta.. man sužinojus vėl pažadėdavo viską mesti.. ir taip sukosi ratas..
Po truputį ėmiau jį niekinti, man pasidarė nebejuokingi ir kvaili jo pokštai.. Vos tik susitikus pasidarydavau pikta ir nelaiminga.. Priverčiau jį kaltinti save, kad aš esu nelaiminga, tik skiriantis galutinai, tai pastebėjau, kai jis man pasakė jog savo norų sąraše įrašė, jog nori mane padaryti laiminga.. Pastebėjau, kad nuo jo per didelės meilės ir dėmesingumo tapau egoistė neatsižvelgianti į jo jausmus, tik norinti visko iš jo, kai tuo tarpu jis nieko iš manęs nereikalavo tik geros nuotaikos ir meilės..
Mūsų santykiams artėjant į pabaigą, jis išvyko į užsienį, ten padarė mano nuomone patį baisiausią dalyką (tai tikrai buvo ne išdavystė).. nenorėjau daugiau būti su tuo žmogumi, pasakiau sau, kad jis tikrai ne man, nes jaučiausi pati geriausia (tokia jaustis privertė tik jis).. Tuo metu atsirado kitas žmogus, jiedu skyrėsi kaip diena ir naktis.. ką vienas turėjo to kitam trūko.. Maniau, kad šis žmogus atėjo lyg angelas padaryti mane laimingą.. viskas buvo gražu ir smagu, kol negrįžo ex iš užsienio ir aš jam pasakiau, kad nusprendžiau skirtis.. jis buvo pasiryžęs man viską atleisti, kad būčiau su juo, jis norėjo padaryti mane laimingą.. bet aš tvirtai buvau nusprendus, kad mums ne pakeliui..
Praėjo 4 mėnesiai kai mes jau visiškai nebendraujam.. jis lyg ir turi kitą mergaitę.. o aš nenustoju savęs graužti.. širdis plyšta iš skausmo.. tuo metu maniau (manau ir dabar), kad tas žmogus ne man, jis per daug spontaniškas, kas šauna į galvą tą ir padaro, o daro tik negerus dalykus.. bet mano širdis negali su tuo susitaikyti.. galvoju apie jį kiekvieną dieną, o pagalvojus verkiu, sapnuoju kiekvieną naktį, toks jausmas, kad jis buvo tas žmogus kuris mane tikrai mylėjo.. vis lyginu naująjį draugą su ex, man trūksta to dėmesio kurį gaudavau, trūksta tos meilės, trūksta atvirumo, nesu savimi su šiuo žmogumi ir esu liūdna.. vėl liūdna.. nes galvoju apie buvusį.. aš nežinau ar man verta bandyt kažką atkurti ir apskritai ar tai įmanoma.. vis pagalvoju, kad jei ir susitaikytume tai pasitikėjimo visiškai nebūtų.. bet širdis taaaaip nori pas jį.. atrodo buvo daugiau nemalonių akimirkų, bet aš jų jau nebe atsimenu, dabar galvoje tik tos pačios gražiausios akimirkos..
Vis pažiūriu į draugų darnias poras ir taip pavydu..
Eiti jo ieškoti?! o gal man nutraukti ir šią draugystę ir pamiršti buvusią, kad pabūčiau viena su savimi?! Bet ta vienuma mane taip baugina..

Kaip vyras, tai pazystu ta situacija, jog moteri isaukstini, padarai karaliene, ir ji ispuiksta. Ne pirstelio nebepajudins del vyro. Kvailes jus kartais esat.... Cia vienas dalykas. O kitas dalykas, jog neverta antra karta i ta pacia bala bristi. Jei nusvilai, buvo daugiau skaudziu akimirku nei maloniu, tai tikrai neverta. Is patirties sakau, ir ta pati pasakys daugelis. Tik taip atrodo kai esi vienas, kai neturi nieko salia, gyveni svajonemis ar prisiminimais. Atrodo va grysi, va viskas bus kitaip. Nieko nebuna kitaip, zmones is esmes ne taip greitai pasikeicia, o ypac vyrai. Po biski, po biski viskas buna kaip ir buve. O cia dar kalba eina apie narkotikus , teisesauga.
Negi nesi girdejusi, jokiu istoriju apie smurtaujancius , alkocholikus , mergisius ar dar kokius vyrus? Moteris vis tikisi tikisi ir tikisi, o niekas kaip nepasikeicia taip nepasikeicia. Bet moteris juk traukia tokie vyrai, jie juk nepavaldus moteriai, vadinasi jie yra vyriski Tai ir lek pas ji, gausi viena malonia akimirka ir nesvarbu, jog 9 bus skaudzios.

bet jis niekada nekėlė prieš mane rankos ir nebuvo iš tų smurtaujančių žmonių.. net negalėčiau pagalvot, kad galėtų pakelti..

Išties pritariu pakomentavusiam. Visada sunku užbaigti ilgai trukusius santykius, ypač, kai sužinai, jog atsiranda kažkas buvusiojo pašonėje. Net keista, kad taip, palyginus, greitai jis rado, kuo tave pakeisti. O šiaip manau, kad antrą šansą duoti reikia, tačiau trečio - niekada. Kaip suprantu, jau daug kartų jis ale keitėsi, bet taip ir nepasikeitė. Tau sugrįžus, ratas vėl ims suktis tuo pačia kryptimi, net galėčiau lažintis. Manau, kad yra tekę atsidurti panašioje situacijoje, iš kurios laikui bėgant šiaip taip išbridau ir, bent jau man, liko tik gražus prisiminimas. Aišku visvien keliai susiduria ir toks jauduliukas nubėga per kūną, tačiau pastebėjau, kad nieko daugiau Net ir jo dėmesys nebevilioja manęs, nes tai jau praeitis - patirtis. Mano patarimas, stengtis užsiimti aktyvia veikla, kad ir kokia ji bebūtų, ir visais įmanomais būdais stengtis jį pamiršti. Tam reikia daug laiko, kiekvienam skirtingai, bet patikėk manimi, dar daug vyrų bus tavo gyvenime, kurie/kuris padarys tave laimingą ir kurių nenorėsi pakeisti ar paauklėti. Sėkmės!

Tai daviau kaip pavyzdi, vieni vienaip skaudina savo moteri ir vis zada pasikeisti, kiti kitaip. O moterys vis tiki tiki ir tiki ....

Kaip sako "moterys myli ausimis".. Kuo gražiau pažadės tuo greičiau patikės..