Sveiki Turiu problemą, kuri sena kaip pasaulis, bet visada aktuali Tai va - mane paliko mylimas žmogus, su kuriuo net neabejojau praleisiu visą gyvenimą. Apie tai kaip jaučiuosi kalbėti net neverta. Buvau pasak jo didžioji meilė, TA vienintelė, būsimų vaikų motina, ypatingoji ir panašiai. Kartu įsirenginėjome namuką, kuriuo labai džiaugiamės. Draugavom 2 metus. Jautėmės šeima ir man atrodė kaip tam Erlicko eilėraštį: "Mes pažįstami buvom dar nesusipažinę". Kadangi buvom jauni, man 22, o jam 21 dažnai pasipykdavome, kartais būdavo nekalbadienių, bet gražių ir nuostabių dienų buvo tikrai daug daugiau. Laikui bėgant atsirado kažkokia trintis, kažko mums pradėjo trūkti vienam iš kito, kol po vieno barnio jis mane išdavė su pažįstama, suko jie tą romaniūkštį gal savaitę, o apie visa tai sužinojau iš trečių asmenų. Nusprendėme toliau būti kartu, tačiau aš dėl šio įvykio patyriau tokį stiprų šoką, kad man prireikė rimtos psichoterapeuto pagalbos. Nuo tada mūsų santykiai pradėjo tik blogėti, nors aš dėjau milžiniškas pastangas, kad jam atleisčiau, bandžiau gaivinti jo prislopusius jausmus, bet niekas nepadėjo. Galų gale jis mane paliko ir jau po kelių savaičių susirado kitą.
Baisiausia ir skaudžiausia suvokti tai, kad tu pamilai visai kitokį žmogų ir tas, kuris tave palieka ir skaudina nėra tas, kurį mylėjai, tai tik jo fizinis kūnas... Labai norėčiau išgirsti optimistiškų istorijų apie tai, kai paliktieji atsistojo ant kojų ir vėl pradėjo gyventi:) Manau, kad realūs pavyzdžiai tikrai mane įkvėptų, nes to dabar labai reikia. kada praeina tas skyrybų skausmas? Ar galima vėl iš naujo ką nors mylėti? Nes dabar man jis yra ponas tobulybė ir atrodo, kad niekas daugiau taip manęs nemylės, kaip jis kažkada ir aš daugiau nieko nepamilsiu.
Kada, brangieji, praeina tas psichologinis vedantis iš proto skausmas?
DarniPora.lt