Gyvenimo skonis

Perskaičiau temos pavadinimą ir prisiminiau posakį: gyvenimas - kaip rokforo sūris: skonis - dieviškas, o kvapas - senų kojinių.

Mažiau uostyk, saulele..

O ko nervintis, gal toks periodas atėjo, kai reikia kurį laiką patinginiauti ir kūnu, ir siela. Atsipalaiduoti, išvalyti "failus", pasikrauti ir vėl judėti pirmyn bei aukštyn. Gal pamiršai, ką anksčiau mėgai? Prisimink ir vėl pradėk. Tik spėk apsikuopti iki rudens, nes pati žinai, kad jautriuosius jis veikia.

Gydytis tai reikia bet antidepresantai meilei kenkia net vaistų aprašyme taip parasyta sitas salutinis poveikis buna dešimčiai iš šimto

Tu jau žengei svarbų žingsnį - nurodei problemą ir konstatuoji, kad esama situacija Tavęs netenkina. Belieka įsispirti į užpakalį ir pradėti judėti. Pats(-i) turi išsiaiškinti, kas Tau žadina gyvenimo apetitą, ir prisiversti susigrąžinti prarastą gyvenimo skonį, nes, manau, net artimų žmonių meilė čia bejėgė.

O tu niekada nebandei pats sau atsakyti i klausima - kodel taip yra? Kas kaltas: rutina, nera motyvacijos niekam, gal kokie praradimai asmeniniuose santykiuose, o gal pagaliau kaltas amzius? Gal kazkur ambicijos per dideles ir atsiranda nusivylimas viskuo?
Kas pasikeite tavo gyvenime lyginant su tuo laiku, kai dar viskas buvo gerai?
Na as cia pati taip spresciau savo problemas.
O siaip tai cia teisingai tau siulo - susirask sirdziai miela pomegi, dar geriau daug pomegiu - ir gyvenimas atgaus savo spalvas. O gal isimylek...
Nors kai kas cia meile tik su ragais sieja:)

va,va motyvacija labai svarbu bet dar svarbiau ja susikurt!

o oo kaip ir ne.

Sitas raginimas susirasti moteri labiau primena "va normalus vyras, reik griebti"
Mamos zino viska, o maxima apie viska pagalvojo.
Soku i batus ir i maxima. Prieskoniu F63.9 kotletams. Tada as jam alfa ir omega.O obuoli turguje nugvelbsiu su blogu berniuku.
Myleti reik moketi. Ne tik priimti, bet ja ir duoti.
Ar patikes manimi kiti, jei as pats savimi netikiu?!
ar cia apie gailestingosios Mrijos Tereses susirinko???
Mes jau apie tai Ugnele kalbejome. Kai zmogus pats tampa laimingu, tik tada laikas Meilems. Buna ir "netyciuku" kai tarytum is dangau nukrenta. Bet sakau gal nereik tu netyciuku patiems daryti????

Dieve, kodel kai man buvo gera buvai greta. Kai teko eiti kepinant saules dykuma mane apleidai?
Netiesa, as visuomet ejau greta!
Tai kodel smelyje tik mano paties pedsakai?
Netiesa. Tai mano pedsakai, o tave tada nesiau rankose!
Bruno Ferrero mintis.

Trikapeikiui:
Taip, mes jau kažkada esame sutarę, kad pirmiausiai reikia išmokti būti pačiam su savim laimingu, pamenu tai...
Tai ne teorema, tai aksioma.

O dėl meilės - žinai, kartais sutiktas TAS žmogus tiesiog supurto kažką viduje, na, kažką įžiebia... Ir kartais duoda didelę pradžią kai kam... Gal net ne meilės reikia, bet TO žmogaus.
Čia iš savo patirties, beje...

Butent Ugnele.
O dabar paskaitom foruma (ir ne tik) kas atsitinka kai tas purtytojas pradeda kitur purtyti?
Taip susipurto, kai istatai ragus arba pasakai, kad ji palieki ...
As is savosio patirties sakau. Tas pirmojo zmogaus nepasitikejimas savimi ZUDO antrojo jausmus. Ar pasyvus/atsainus parnes malku ugnies kurstymui?
O tiketi Meile is pirmo zvilgsnio, tai tas pats kas teleloto.
As taip pat noreciau, kad is dangaus nukristu gelbetojas ir issprestu visas problemas. Nu bet taciau....
Manau "as miegojau" ir "nieko nenoriu" esminis skirtumas

Na, iš principo tu teisus.... Nors aš manau, kad žmonės dažnai tiesiog miega, kad kartais užtenka tik kibirkštėlės ir tada bent šiokia tokia ugnelė gali įsidegti ar kitoje šviesoje leisti pamatyti save.
Taip, aš čia gal daugiau apie ''miegojimą''...
O kartais iš to ''nieko nenorėjimo'' pažadina kokia netikėta neganda. Va, įspiria likimas į sėdimąją ir atsipeikėjęs pamatai, kad viskas iki tolei buvo gerai, tik, va, nemokėjai gyventi ir džiaugtis. Ir tada pasižadi sau niekada niekada nebeleisti pulti į apatiją.