Bedos su sunum

Mastot kaip visishkaI NEISPRUSES ZMOGUS.. Nera skirtumo su kuo vaikas auga, svarbu KAIP JIS YRA AUKLEJAMAS, KOKIOS VERTYBES JAM SKIEPIJAMOS NUO MAZENS.sIULYCIAU PASIDOMETI VAIKO PSICHOLOGIJA.

Mano pacios sunus panasaus amziaus, augo be tevo, bet jis nuostabus vaikas, visada issipasakoja kas nutiko, yra atviras nuosirdus.
Vaikas smurtauja tada, kai mato ar patiria smurta seimoje. Tuomet suauges jis kersija.
Autorei reikejo daugiau demesio, bendravimo nuosirdaus skirti savo sunui kol jis buvo mazas. Dabar kazka pakeisti bus sunku.Kodel jusu vaikas buvo ismestas is mokyklos?..Kodel jis geria irtaip elgiasi?..Isigilinkit i tai..ar viska padaret, ar skyret laiko bendravimui su vaiku??..Pazistu panasiu seimu, kur tevai stebisi kodel vaikas tampa agresyvus , veliau musa tevus. JIS KERSIJA JIEMS UZ SUGADINTA VAIKYSTE, KURIOJE PATYRE SMURTA, JAUTESI VIENISAS ATSTUMTAS..
bET visada net didziausia smurtautoja suvaldo nuosirdus atviras pokalbis su juo, o ne karas-tai ji dar labiau siutina.
Siulyciau pagalbos kreiptis i psichologa jis pades
jums susivokti.

Nelabai man i galva telpa, kaip vienisa motina, gali isauklet sunu? Berniukui turbut nuo kokia 3-4 metu esmini vaidmeni vaidina tevas ir vyriskas auklejimas. Motina kaip jus sakot, tai tik isikalbejimui ir tt. Galiu pasakyt kruva pvz, kiek atsimenu mokykloj buvo vyruku augusiu be tevo, tai jie visi kazkokie kitokie buvo, skysti tokie liaudiskai tariant ir nuo kitu vaiku labai kentedavo. O temos autorei, tai manau ne auklejimas labiau rupejo, bet susirast nauja vyra. Bet moteriskes nusiimkit rozinius akinius, niekam tie svetimi vaikai nerupi ir nerupes, tuo labiau, kas svetimui skirs laika,energija jo auklejimui. O auklejimas, turiu galvoj, tai pasakyt negalima, kol maziukas, o zymiai platesne prasme. REikia ir uzsiimt ir tt.

Ir dar jus pastatykit save i to berniuko vieta, kai net darzelyje vaikai jau pradeda "saipytis", kur tavo tetis ir tt. Cia taigi didziausia trauma vaikui islieka pasamonej.

Iš kur tas įnirtingas lietuviškas bruožas nuolat KALTINTI IR KALTINTI TĄ KURIS KENČIA, KURIS YRA SILPNESNIS??? Visi spėliojimai apie netinkamą auklėjimą ir apie mamos užsiėmimus kitų vyrų paieška yra visiškai bergždi, ar dabar galima ką nors pakeisti, jei netgi taip ir buvo? O gal mama laip tik vien savo vaiku ir rūpinosi, o jis tapo toks koks tapo, nes paveldėjo tokius genus? Auklėjimas lemia nedidelį procentą to, koks užaugs vaikas, daug svarbiau kokius genus jis paveldėjo, o jie gali būti net iš 7 kartos. Kodėl augindami 2 vaikus, stebime, kad jie yra be galo skirtingi? Auklėjame tai vienodai.
Geriausi pasiūlyti konstruktyvų sprendimą (psichologo konsultaciją, aukštesnių policijos pareigūnų pagalba), o kaltinti gelime tik save. Ar esame JAUTRŪS kito žmogaus skausmui? Ar tik šunelius išmestus į gatvę (o gal ir gimusius gatvėje) užjaučiame?

Tai ką siūlote DARYTI? Jūsų emocijos niekuo negali padėti. jos tik smarkiai pablogina situaciją. Daug protingiau ir paoriau yra auklėti vaikus taip, kad jiems net nekiltų minties kad vaikas be tėvo tai yra kažkas nenormalaus, kažkoks nonsensas ar baisinė nelaimė. Daug baisiau yra turėti girtuoklį, smurtautoją, debilą tėvą. Susimąstykite, mamos ir tėčiai, AR TAI NE JŪSŲ ĮTAKA SAVO VAIKAMS, kad jie šaiposi iš kitų vaikų?? tai kas dabar kaltas, ar motina, atsikračiusi nelaimės vyro pavidale, ar visuomenė, nustatanti idiotiškus socialinius standartus?

Ką jūs čia tarškiate? Daugiau kaip pusė Lietuvos šeimų išsiskyrusios. Vadinasi, dauguma vaikų auga be biologinių tėčių arba su nekokiais sugyventiniais. Moteryss irgi puikiai užaugina sūnus gerais žmonėmis, tikrais vyrais. Prieš tokias moteris gali tik galvą nulenkti ar kepurę nusiimti. Žinoma, jų yra mažuma. Skriaudą sūnūs be tėčių vienaip ar kitaip jaučia net suaugę. Tai net juos persekioja visą gyvenimą. Kariuomenėje ištižėliais dažniausiai būdavo vedę vyrukai, su kuriais nei į žvalgybą, nei į ataką neičiau, nes esu turėjęs daug vargo kariuomenėje su tokiais žmonų lepūnėliais. Vaikus daryti ir seksuotis tai ne tas pats, kas būti drąsiu ir atsakingu, stipriu vyru ir nebijoti kraujo. Reikalinga greita reakcija, greitas mąstymas ir ištvermė.

Vienoj temoj pliurpiat, kad auklejimas svarbu, o ne genai, kitoj atvirksciai. Eikit pailset geriau, nes tie jusu plirpalai per gerkle lenda. Ryskiai neturit ka veikt apart s.... malimo.

Bet tie PACUKAI, anot jūsų kažkaip iš šventos dvasios neatsiranda. Tai šiuo klausimu to PACUKO tėvas čia ne prie ko? Ir jam nei auklėti nei prižiūrėti nepriklauso? Tik PACUKUS daryti, į kairę ir į dešinę.

Gerai, o kaip tada, kai tėvas miręs...? Ar ir tada pašaipos darželyje ir toliau vienas kelias - į cype?

Pilnai sutinku su jūsų nuomone. Dėl svečių ir kitų forumo teršėjų nesu tikra, kad kada nors sukurs šeimas ir turės vaikų. O šiaip tik ir pašiepti bei pasityčioti ir temoka-geriau nieko neklausti ir užuojautos nelaukti.