[i:39yp3e1o]Atidarau plačias duris. Nors ir stiklinės jos, bet sunkios. Iškart pakvimpa vaistais. Ir ramybe. Apsidairau. Taip, žmonių yra. Bet jokio šurmulio. Susirandu kabinetą. Taip, jis turėtų būti mano išsigelbėjimas. Mano viltis.
Moteris, sėdinti prie durų, susimuisto. Atrodo tuoj pakils ir užstos duris. Bet aš neskubu. Bandau sukurpti žodžius ir sudėstyti savas mintis. Kaip failus kompiuteryje. Bet nerandu joms vietos ir jos padrikos.
-Ar turite talonėlį? -tas klausimas skirtas man. -Kelintai valandai? -nerimsta moteris. -Aš skubu, -prideda.
Nieko neatsakau, tik linkteliu galvą.
Atsidaro durys. Jauna moteris, atidariusi duris, kviečia užeiti. Mane.
Kabinetas erdvus. Minkštas odinis fotelis. Spinta. Daug knygų ant stalo. Ir ant palangių žydi gėlės. Ryškiaspalvės orchidėjos. Koks dabar metas? -galvoju. Orchidėjos žydi pavasarį-bandau galvoti. O dabar juk vasara. Birželis. Ir man darosi karšta.
-Sėskite, numoja ranka jauna moteris. -Įsitaisykite patogiai ir atsipalaiduokite. Jūs tokia įsitempusi.
Atsisėdu ant minkštos sofos ir pakeliu akis. Į mane žiūri gražios rudos akys. Nors lūpos sučiauptos, bet akys draugiškai šypsosi. Baltas gydytojo apdaras jai tinka. Kiek galėtų turėti metų ši moteris-svarstau mintyse. Turbūt tiek kiek ir man. Bet ši moteris man patinka. Kad galėčiau jai patikėti savas mintis.
Moteris niekur neskuba. Aš irgi. Tik nervinuosi ir rankose spaudžiu rankinę.
-Kas jums nutiko? - klausia moteris. Jos balso tembras malonus ir dainingas.
Mano mintys, kurias dėliojau už durų, taip ir lieka už durų.
Gerklę užspaudžia aštrus kamuolys. Ir vietoj žodžių mano skruostais ritasi ašaros[/i:39yp3e1o]
DarniPora.lt