Filosofinis klausimas

Mano nuomone, kovoti su savim reiskia :
1. padalinti savo asmenybe i dvi dalis - ta, kuri yra ir ta, kuria noretum buti;
2. stengiesi buti tuo, kuo noretum buti ir "zudai" savybes to, kuo nenoretum buti.

Tai ir yra "kova su savimi", o tiksliau "su ANKSTESNIUOJU savimi". Laimi "naujasis as". Arba nelaimi, pralosia, pvz, del valios, pastangu, motyvacijos trukumo. Visaip buna

Berods kažkurioje Yalomo knygoje skaičiau, kad mes kiekvienas esame atsakingi ne už atskirus norus ar impulsus, kurie iš manęs kaip visumos kyla, bet tik už galutinį kompromisą tarp įvairių savo (asmenybės dalių) potraukių. Galima tą kompromiso siekimą pavadinti ir kova, jei kam taip patinka. Tai yra, deriname įvairius savo norus/nenorus optimaliu būdu, kad sulauktume rezultato, kuris tenkina, kad sąžinė negriaužtų. Dažnai rungiasi ne du, o daug daugiau visokių norų/poreikių iš giliausių-paviršutiniškiausių asmenybės sluoksnių.

Leo, tu neteisus Dugnu ropojanciu nieks traukti, manau, nenori, nes jie nesuvokia, kaip debesys atrodo. O debesis matyti abu turetu, nes tuomet ner prasmes trauti-stumti. Be to, gal geriau jau buti plaukianciu, jei nera pasirinkimo jokio, vis kazkur priplaukes dar kitam bent kiek padesi, pamaitinsi

O kodel zmogus turi kovot su savimi,jei jis neturi jokiu negatyviu savybiu?Tegu kovoja tie,kurie sedi kalejimuos,kurie nesutaria su savo sazine,kurie gyvena nedora,amoralu gyvenima.

Galbūt nereikia savęs spausti ar kovoti su savimi, tiesiog pripažinti sau ir įvardinti visas neigiamas savybes, ydas, su kuriomis norite kuo greičiau atsisveikinti. Pasąmonė čia turėtų padėti - iš anksto įsivaizduokite teigiamus rezultatus, pajauskite ir jais džiaukitės. Ydas reikia pradėti paleisti savo mintimis, t.y. psichologiškai. Ir nelabai sunku, ir veiksminga bus...

Pralaimės Tai, laimėsi Tu.

Vajėj Sauliau, ir kaipgi Tau pasisekė šitame purviname pasauly išlikti be negatyvių savybių?