Zygfrid

Tai jau! Norintys paištvirkauti prašom užsiregistruoti čia.

Gal savo reikalingumo (kažkam ar dėl kažko)suvokimo nėra? (tik spėlionė). V. Franklis yra pasakęs: "Kas žino, DĖL KO - tas gali ištverti bet kokį KAIP". Jei žmogus žino, dėl ko jis gyvena, ir yra savę atradęs, pasaulis jam gali būti saugus, prasmingas...

Mano nuomonė neoriginali: manau, kad krizę sukėlė žmonių godumas palaiminant valdininkijai. Nekalbu apie tuos, kurie paėmė paskolą butui, neturėdami jokio gyvenamojo būsto. Bet buvo nemaža žmonių, prisipirkusių už paskolą kelis butus ir iš to maniusių pralobti. O valdžia plojo katučių patenkinta: kaip gerai, žmonės skolinasi, statybos klęsti, apyvarta auga! Tik viena buvo visi pamiršę: skolinosi jie juk nesančius, virtualius pinigus, o atiduoti reikės tai tikrus, uždirbtus! Ir ta piramidė turėjo kažkada užsibaigti. Trumpai apibūdinant - aukštesnieji panaudojo savo pralobimui žmonių įgimtą troškimą turėti kuo daugiau ir geriau. Yra žmonių, nepapuolusių į šią smegduobę, bet visi vienaip ar kitaip nukentėjo dėl totalaus GODUMO.

Tai kur, Zygfrid, dingo polekiai (поползновения) kalbėtis temoje apie aukštus dalykus, o ne apie sexą? Kitiems prikišai, o apie ką jau kelintas tavo pasisakymas ?

"Samantta", is rimtu ir amzinu dalyku negalima juk juoktis, tuo tarpu kai ko gali ir nesuprasti, skaudeti gali kiekvienam, i zmogaus siela neilysi, jei durys bus uzdarytos, tu ne isskirtine, nedek tasko, dar ne laikas, ir sarku neklausyk, nors kai kada jos perspeja apie pavojus, buk savimi.

Jei atvirai, man asmeniskai seksas daug svarbiau uz Lietuveles problemas.

"Gyveno kartą vienuolis. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis aiškinosi, kuo skiriasi rojus nuo pragaro. Vieną kartą jis susapnavo keistą sapną, kad pateko į pragarą. Mato ten žmones sėdinčius prie katilų su maistu. Kiekvienas laiko šaukštą su labai ilga rankena. Tačiau tie žmonės atrodė labai išalkę, sulysę, išvargę, pikti ir nelaimingi. Pasemti iš katilo jie galėjo, bet pataikyti į burną - niekaip.
Staiga prišoka velnias ir šaukia:
- Ei, vienuoli, greičiau, nes pavėluosi į traukinį, važiuojantį į rojų.
Atvažiavo vienuolis į rojų. Ir ką jis mato? Tas pats vaizdas kaip ir pragare: katilai su maistu, žmonės su ilgakočiais šaukštais, tik čia visi linksmi, laimingi, sotūs. Gerai įsižiūrėjęs vienuolis pamatė, kad žmonės rojuje su tais šaukštais maitina vieni kitus..."

Taip kad pasitenkinimas gyvenimu, nepriklauso nuo piniginės storio, sekso ir kitų dalykų, o nuo požiūrio, kokią gyvenimo poziciją žmogus užima - aukos - "mane įžeidinėja, skriaudžia", agresoriaus - žemindamas ir skaudindamas kitus, jaučiasi pranašesnis, arba gyvenimo šeimininkas - jaučia atsakomybę už viską, kas vyksta jo gyvenime. Auka svajoja tapti agresoriumi, o agresorius anksčiau ar vėliau tampa auka-užburtas ratas. Tik savo gyvenimo šeimininkai moka džiaugtis gyvenimu ir patys džiuginti kitus, nes visi kuriuos sutinkame, ar išgirstame yra mūsų pačių veidrodis, negauname nei daugiau, nei mažiau, negu esame nusipelnę. O arogancija ir pyktis tik dvasios silpnumo išraiška...

O Jus nemanote, kad PYKTIS yra musu sovietiniu zmoniu gyvenimo variklis. Pyktis tai aistra, ir ta energija gali buti nukreipta teigiamai ir neigiamai. Tik abejingumas niekur neveda, o bet kurios aistros vercia pasauli suktis. Net budamas auka, zmogus gyvena, jis arba kencia arba nori kazko. Ir tai yra gyvenimo variklis. Harmonijos gyvenime nera. Tai mirtis. Gyvenimas tai kancia, tai kova ir karas. Ir gal atrodo kad nenuoramos kencia, bet isties jie gyvena. Ir jei ryte Jums nieko neskauda- reiskia Jus mirete.

Taip, be abejo, apie tai ir rašiau, kad dauguma žmonių, ypač postsovietinio mąstymo, būdinga arba aukos, arba agresoriaus pozicija, bet ne gyvenimo kūrėjo, šeimininko, ieškančio harmonijos ir besistengiančio ją kurti aplinkui. Šios pozicijos besilaikantis žmogus myli save, aplinkinį pasaulį, jaučiasi už jį atsakingas ir jam ne „dzin“, kas vyksta aplinkui. Paprasčiausia pykti,kaltinti pasaulį - Seimą, ekonominę krizę, kaimynus, ar aplinkybes, bet nesistengti suprasti, arba kažką pakeisti, bent savyje. Pyktis yra aistra, kaip ir ugnis ji gali apdeginti patį žmogų ir aplinkinius, arba, jei teisinga gyvenimo pozicija, skatina veikti teigiama linkme. Pats žmogus, nepriklausomai jis to nori, ar nenori yra kūrėjas visą gyvenimą. Kaip pasakė Šekspyras, kad pasaulis yra didelis teatras, o žmonės artistai, nuo mažens išmokstame savo vaidmenis, o suaugę, deja, pamirštame, kad tai tik yra žaidimas. Jei jums atrodo, kad gyvenimas kančia-be abejonės, jus teisus, jei manote, kad tai tobulumas, harmonija – taip pat, jus teisus, kadangi pasaulis yra toks, kokį mato kiekvienas žmogus, o mato labai skirtingai. Ko ieškome, būtinai rasime.

[quote="Zygfrid"]"Reikia būti raguotuoju Zygfrydu, kad atsispirtum bet kokiems kasdieniams nemalonumams, visokiai smulkiai trinčiai tarpusavio santykiuose, nereikšmingiems susidūrimams, kitų šunybėms, apkalboms ir panašiems dalykams, t. y. kad visai jų nejustum, juo labiau neimtum į širdį ir apie juos negalvotum, kitaip sakant, viso to reikia kratytis, stumti nuo savęs, paspirti koja, kaip ant tako gulinčiuas akmenukus, ir visiškai nesileisti į kokius nors jų apmąstymus" (A. Schopenhauer, Gyvenimo išminties aforizmai).[/quote

Taip, cia buvo labai gyliai ir gerai pastebeta