Kam Jums reikalinga religija 21 a.?

Hmm. Abejoju.
Iš tamstos kol kas nerandu ko mokytis, gal dar rasiu ateity... :)
Mokytis, ypač iš žydų, patariu visiems, kurie jais piktinasi. Sakau: ir tu taip daryk kaip jie. O jei tau sąžinė neleidžia, tai ko tada pyksti ir pavydi?

Tiesą sakant net neieškojau:D bet, radau ten tai, ką rašiau angliškai...
7 Jei kas parduos savo dukterį į verges, ji neišeis laisva, kaip išlaisvinami vyrai vergai. 8 Jei ji nepatiktų savo šeimininkui, kuris sau ją buvo pasiskyręs, tada jis turi leisti ją išpirkti. Jis neturės teisės ją parduoti pašaliečiams, nes su ja apgaulingai pasielgė. 9 Jei jis paskirtų ją savo sūnui, tada elgsis su ja kaip su dukterimi. 10 Jei kas paimtų kitą žmoną, jis nesumažins pirmosios žmonos maisto, drabužių ar vedybinių teisių. 11 O jei tų trijų dalykų jai nepadarytų, ji išeis laisvėn veltui, be išsipirkimo“.

Čia irgi neblogai(sk 31):

7 Jie išžygiavo į mūšį prieš Midjaną, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, ir išžudė visus vyriškius. 8 Be užmuštųjų mūšyje, jie nužudė ir Midjano karalius: Evį, Rekemą, Zurą, Hurą ir Rebą – penkis Midjano karalius. Jie užmušė kalaviju ir Beoro sūnų Balaamą. 9 Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraeliečiai paėmė į nelaisvę. Jie pasiėmė kaip grobį ir visus jų galvijus, kaimenes bei visą jų turtą. 10 Visus miestus, kur jie buvo įsikūrę, ir jų stovyklas jie sudegino. 11 Tada, pasiėmę visą karo grobį ir laimikį – žmones ir gyvulius, 12 jie atgabeno belaisvius, karo grobį ir laimikį pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraeliečių bendriją į stovyklą Moabo lygumose prie Jordano, arti Jericho.

13 Mozė, kunigas Eleazaras ir visi bendrijos vadai išėjo jų pasitikti už stovyklos. 14 Mozė įniršo ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, sugrįžusių iš karo žygio. 15 „Palikote gyvas visas šias moteris? – tarė jiems. – 16 Juk šios moterys, Balaamo patariamos, paskatino izraeliečius taip nusižengti VIEŠPAČIUI Peoro reikalu, kad VIEŠPATIES bendriją ištiko maras. 17 Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, 18 o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, palikite sau gyvas.

Protinga - išžudykite visus, išskyrus nekaltas mergaites, kad jas pasiimtumėte sau kaip sekso verges...
Man tai panašiau į valdžios siekiančio žmogaus, negu taikos siekiančio dievo raštus. Todėl ir nenoriu savęs asocijuoti su kokia nors religija. O žmones kaip kiesux gerbiu, kol jų tikėjimas jų neriboja.

Įstatymas išprievartavimui(Pk 22):

28 Jei vyras užklumpa merginą, kuri nėra susižadėjusi, užpuola bei sugula su ja ir jiedu yra pagauti, 29 su ja sugulęs vyras duos merginos tėvui penkiasdešimt sidabrinių šekelių, o ji taps jo žmona. Kadangi ją išprievartavo, jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti.

Koks beprotis jo laikytųsi?

Tiesa, dar apie tai kuo krikšto istorija baigėsi. Kiek pamenu Vytautas į Konstancos susirinkimą atsiveža keletą jaunų pakrikštytų ir išsilavinusių bajorų ir skundžiasi popiežiui kryžiuočių piktybėm. Po šio įvykio ordinas griežtai pasmerktas ir turi galutinai pasitraukti, o Lietuva niekieno netrukdoma laisvai tvarkosi, būdama turtinga ir lygiavertė savo kultūra(pvz turėjo statutą) kitų kaimynių tarpe.

Žmonės, apie ką jūs čia? Tikrai neturite ką veikti.

As uzaugau su religija baisu,uzaugau su didelems ligoms stai ir dievas. Baznycias vagys apiplesia sudega baznycios kaip reikia suprasti. Tauragej kunigus saugoja policija. Stai tau ir rezultatai. Jeigu zmogus normaliai elgesi ir to pilnai pakanka.

Sielos ramybei.

Krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo lengvas. Lietuvių ir kitų baltų žemes pirmosios krikščionių misijos iš Vidurio Europos bei Skandinavijos pasiekė dar iki didžiosios Rytų schizmos. Ankstyviausias žinomas Lietuvos vardo paminėjimas 1009 m. taip pat susijęs su viena tokių misijų, kurios iniciatorius ir vadovas buvo arkivyskupas ir vienuolis šv. Brunonas Bonifacas iš Kverfurto (Querfurt), apkrikštijęs lietuvių kunigaikštį Netimerą, bet nužudytas naujojo tikėjimo priešų. Dėl Kijevo Rusios valdovų agresijos natūrali Lietuvos valstybės raida ir atsivertimas į krikščionybę tuomet buvo ilgam nutrauktas. Pietrytinės būsimos Lietuvos valstybės sritys jau tuomet patyrė Stačiatikių Bažnyčios kultūrinio arealo poveikį. XIII a. viduryje sukūręs vieningą Lietuvos valstybę, stengdamasis atremti Vokiečių ordino spaudimą, kunigaikštis Mindaugas kartu su savo šeimos nariais, dvariškiais ir kariais 1251 m. priėmė katalikų tikėjimą. 1253 m. jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tada buvo įšventinti pirmieji Lietuvos vyskupai - Kristijonas ir Vitas, įsteigta ir Mindaugo rūpesčiu tiesiogiai Šv. Sosto globojama Lietuvos vyskupija, popiežius įtvirtino vienos dinastijos paveldimą Lietuvos monarchiją, paėmė ją savo globon. Tačiau Mindaugas buvo nužudytas, o Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Kęstučio krikšto bandymai dėl įvairių priežasčių nebuvo sėkmingi. Plačios rytinių slavų teritorijos, XIII a. antroje pusėje - XV a. pradžioje tapusios integralia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, liko Stačiatikių Bažnyčios įtakos sferoje. Tuo tarpu etnografinė Lietuva katalikiškos Europos ir lotyniškosios Vakarų civilizacijos dalimi galutinai tapo tik XIV a. pabaigoje, kai 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapęs ir Lenkijos karaliumi, bei Vytautas Didysis ėmėsi įgyvendinti vieną pagrindinių Krėvos sutarties nuostatų - Lietuvos krikštą. Tuomet buvo įsteigta ir Vilniaus vyskupija, pradžioje taip pat tiesiogiai pavaldi Šv. Sostui, imtos statyti pirmosios parapinės bažnyčios. Po 1410 m. Žalgirio pergalės pusbroliai Vytautas ir Jogaila pradėjo Žemaitijos krikštą. Žemaičių, arba Medininkų, vyskupija buvo įsteigta unikaliu būdu - Konstancos bažnytinio susirinkimo nutarimu. Anot prof. kun. Pauliaus Rabikausko, “tai bene vienintelis Bažnyčios istorijoje atvejis, kad visuotinis susirinkimas įsteigė vyskupiją”. Visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo krikščioniška valstybe. Jos katalikiškoje dalyje sparčiai pradėtas kurti parapijų tinklas, buvo steigiami vienuolynai. Vytautas Didysis, popiežiaus Martyno V paskelbtas Novgorodo ir Pskovo apaštališkuoju vikaru, siekė ne tik karaliaus karūnos, bet ir savarankiškos Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos su arkivyskupo metropolito sostu Vilniaus katedroje. Taip pat norėta sukurti nepriklausomą Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios metropoliją. Siekiant daugiatautės ir tikybiškai susiskaldžiusios Lietuvos visuomenės konsolidacijos, jau tuomet buvo atnaujintos Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių unijos pastangos, tačiau tai Lietuvoje ir Lenkijoje įgyvendinti pavyko tik 1596 m.

Ponas Zygfrid,
reiktu nurodyt saltini, kuri cia nurasei.