Siekti savo tikslų su mylimu žmogumi ir jausti, kad tas tikslas yra tikrai vertas būti pasiektu, kad jis palies ne tik jo siekėjus, bet ir daug daugiau žmonių.
Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų turime užslėptą troškimą tapti dalele Kūrėjo. Nesakau, kad Dievo, nes pats esu nereligingas. Man Kūrėjas yra daugiau dvasinė būsena, kai žinai, jog darai tiksliai tai, kas gali padėti ne tik tau ir tavo artimiesiems, bet apskritai visiems, kurie sugeba įvertinti.
Laimė, tarp kita ko, turi gana daug veidų. Pavyzdžiui, turiu draugę, kuri yra viena galingiausių bioenergetikių visoje Lietuvoje. O gal ir visame pasaulyje. Gydo rankomis. Praktiškai gydo netgi neprašoma, jeigu pastebi netoliese sergantį žmogų. Tačiau neturi gyvenimo partnerio ir greičiausiai tokia liks. Man pasakė paprastai - "tai, ką darau, yra labai tikslinga, nes aš turiu galimybes realiai padėti ir jas naudoju visų labui. Jeigu šis tikslas reikalauja paaukoti asmeninę laimę, turbūt taip reikia."
Ir negali sakyti, kad jinai nelaiminga - žmonės ją myli. O ji myli žmones.
Nors man asmeniškai toks požiūris nėra itin priimtinas. Jeigu gali kažkam padėti - šaunu. Bet asmeninė laimė irgi svarbu. Šioje vietoje mes dažnokai susiginčijame.
Galbūt jūs ir jūsų draugė skirtingai suvokiate asmeninę laisvę? Jums tai - partnerystė, savirealizacija per šeiminius santykius, draugei - savirealizacija per visuomeninius santykius. Tai juk irgi yra asmeninė laimė. O galbūt ir tikrai tai yra jos didžioji misija šiame gyvenime.Tik nelabai patiko, jog jos minimas tikslas įvardijamas kaip auka... tai skamba šiek tiek pretenzingai... Geriau skambėtų:" Jeigu šis tikslas reikalauja [u:3192fb50] dalintis savo asmenine laime[/u:3192fb50], turbūt taip reikia."