Depresija

Bet jus cia uzsiregistravusi, vadinasi kitas noras uz mirti stipresnis.

Jei likimas mums skyrė gimti, manau, jo sprendimu ir turėtume iš gyvenimo išeiti. Suprantu, kad dvasinis skausmas kartais atrodo toks didelis, jog vienintelė išeitis, atrodo, yra tik mirtis. Bet...negi norisi mirti, taip ir nesužinojus, kas bus rytoj? Negi nėra nė vieno žmogaus, į kurį galima atsiremti? Abejoju tuo. Tiesiog depresiškas žmogus užsisklendžia tiek, kad nebemato kitų galimybių. Linkiu veikti tada, kai depresija dar neįsigalėjusi, nes tada lengviau. Žinau, nes gyvenime buvo tokių momentų, kai viskas atrodė beprasmiška. Niekada rimtai negalvojau apie savižudybę, nes turėjau pareigą - išauginti ir pastatyti ant kojų vaikus.
Tikrai tikiu, kad kiekvienas žmogus gali rasti vardan ko verta gyventi, net jei kai kuriais momentais, jam atrodo kitaip. Kai atrodo, jog visas pasaulis prieš mus, kai atrodo, kad esam niekam nereikalingi ir nelaimingi, labai padeda, kai pradedi galvoti, kad nors esi niekam nereikalingas ir niekam nerūpi, bet visada gali rasti tuos, kuriems tavo pagalba praverstų. O padedant kitiems, pamažu ir noras gyventi grįžta. .Stiprybės visiems.

Gražiai Voveruška parašei.Bet nė kiek nepalengvėjo.Aš tikrai niekam nereikalinga.Aš vieniša kaip pirštas...nesvarbu, kad yra nemylintis vyras ir savo reikalais užsiėmęs vaikas.
Gal yra Vilniuje tokių , kiap aš daugiau?

Negi be vaiko ir vyro daugiau nieko nėra?
Aš, pavyzdžiui, dabar jaučiuosi labai reikalinga, nes mano pusseserė išvažiavo į užsienį dirbti, jos mama, mano teta liko viena. Nuvežu, kur reikia, su vaikais jai malkas suvežam, kapus prižiūriu, padedu buityje ir jaučiuosi reikalinga. Smagu žiūrėti, kaip ji, labai jaudinusis, kad lieka viena ir serganti, džiaugiasi, kad turi į ką atsiremti. Ir man smagiau.
Gera mintis ieškoti kitų bendraminčių. Ir vistik tikiu, kad ir savo aplinkoje tikrai galėtumėt rasti artimų žmonių ir nesijausti tokia vieniša. Žinau, ką sakau - jei užsisuki į savo depresiškas nuotaikas, tai viskas atrodo beviltiška, bet jei prisiverti kažką daryti, viskas keičiasi. Tiesa, ne taip greitai kaip norėtųsi, juoda nuotaika dažnokai grįžta, bet su laiku rečiau. Dar kartą -stiprybės, o svarbiausia -džiaugsmo. Paprasto, mažo, kad gyveni, kad kvėpuoji, kad lauke vasara

Ačiū, Voveruška....aš esu visiškai vieniša, visiškai.Kaip iš vaikų namų....patikėk.
Perskaičiau tomus knygų, krūvas forumų...tik darbas , namai ir neviltis.Būna taip, kad visą savaitę man niekas nepaskambina....geriausia būtų dingti .

Tikiu. Bet darbe juk dirbi ne viena? O ir naujų draugų galima ieškoti. Kartais knygos ir forumas nėra geriausia išeitis. Geriau koks klubas pagal pomėgius. Provincijoj sunkiau, o Vilniuje, manau, tikrai galima rasti. Problema tik viena - rasti norą ieškoti.

Gerai, kad yra tokių kaip voveruška. Ačiū.

Man priedo vidutine depresija ipaise , bet ,kad as jos nejauciu , gyvenu ,dirbu viskas tvarkoj , tik del nerimo ir baimiu klonika pastoviai ryju

Nereikia, taip nerimauti nulėksi į satą šventojoj - praeis

O ar žinai, kad prie kloniko priprantama? Kiek tab. ryji ir kiek laiko?