Aš likau našlė 42 metų, išgyvenusi su vyru 21 metus, likau su 3 vaikais. Vyras mano, a.a., tikrai buvo mano antra puselė. Metus atverkiau juodai, nors darbus dirbau visus, ir sportavau, ir vaikais labai rūpinausi. Bet tik į namus įžengusi kaukę nusimesdavau ir duodavau valią ašaroms. Antrais metais buvo sunku, bet kažkas pradėjo švisti. Po 2,5 metų pajutau,kad galiu priimti kitą žmogų. Jokių vaistų niekada nevartojau, žinau, kad labai greitai atsiranda priklausomybė nuo jų, dozių raminamiesiems, kad jie suveiktų, reikia vis didesnių. Žinau tai iš patirties, nes artimas žmogus tų problemų turėjo. Dabar praėję lygiai 3,5 metų ir jau galiu pasakyti, kad gyvenimas šviesus ir eina į priekį. Tik laikas užgydo žaizdas, bet reikia pabandyti su tuo susitaikyti, kad tas procesas greičiau vyktų.
Ištvermės Jums......Sakoma, kad žmogui likimas tiek atseikėja, kiek jis gali pakelti.....