Ar Jums svarbi religija?

As kartais sunerimstu del savo gyvenimo be religijos. Pasiziuriu, kaip kaimynai kiekviena sekmadieni pasipuose keliauja i baznycia ir kazkiek jims pavydziu, kad jie turi kuo tiketi. O as netikiu. Ir nezinau, ar noriu tiketi. Paismetimas kazkoks. Gal cia ta vadinama vertybiu krize man prasidejo. Pasidalinkit savo patyrimais. Ar Jums sverbi religija?

I tokius klausimus tai tik pats sau zmogus gali atsakyti. As nevadinu saves nei tikincia, nei netikincia. Tiesiog zinau, kad visada, kai man reikia kokiu nors atrsakymu, tiesiog meldziusi. Net nezinau kam.. bet malda man padeda.

Be tikejimo dziaugsmo tikrai neisivaizduoju savo gyvenimo... Taip,kunas tikrai yra laikinas,tai-lyg sielos apsiaustas.Reiktu stengti pazadinti savyje MEILE aplamai viskam-zmogui,dangui,saulei,gamtai...Dievui...Stai tada tikrai siela uzdainuos!Pazvelgti reiktu i savo sielos gelme...Ka mes ten rasime?..... Puoskime savo siela tik meiles ziedlapiais,padovanokime sypsena sutiktam zmogui...Juk sios dovanos nieko nekainuoja,o kokios jos mielos!.... Myliu jus visus....

Deja, aš turiu prisipažinti, kad religingesnė tampu tik ištikus nelaimei, išgyvendama didelį skausmą... O kai gyvenimas lengvai ir linksmai bėga tai net į bažnyčią tik kartą metuose nueinu.

Religija man visiškai nesvarbi. Svarbus - tikėjimas ;)

Mūsų šalyje apskritai yra kažkaip iškreiptas požiūris į tikėjimą... Tarsi turim kentėti, o Dievas griežtai baudžia už nuodėmes, kurios yra neišvengiamos žmogiškos silpnybės.
O juk į Dievą galima žiūrėti ir kitaip - kaip į gailestingą, mylintį, atleidžiantį.

Man religija nesvarbi, aš išvis neinu į bažnyčią. Man bažnyčia - gražus achitektūtos kūrinys. O tikiu - labai tikiu - gėriu, teisybe, meile, savimi, žmogaus galimybėmis ir kitais žmonėmis labai tikiu. Ir nors visai nemoku melstis ir nežinau visų apeigų, stengiuosi laikytis tų gyvenimo nuostatų, kurias įkūnija 10 dievo įsakymų. Čia gal dėl to, kad mano tėvai ir seneliai buvo netikintys, o atsiversti aš negaliu.

Palaikau tavo minti visu 100%. Nesvarbu kokia religija ispazisti, svarbu kuo pats tiki.

Save laikau katalike, nors bažnyčioje nebuvau gal 15 metų. Stengiuosi gyventi pagal Dievo įsakymus, Bažnyčios įsakymų nelabai laikausi.Dievas yra mano širdyje, manau tai yra svarbiausia. Manau, kad į Bažnyčią kada nors būtinai sugrįšiu, nes religija visų pirma yra bendruomenė. Dabar tiesiog toks laikas, kai į bažnyčia netraukia.

na, mano seima nebuvo tikinti, senelis netgi ateizma kazkur yra destes...

turbut aukle ismoke Dievuli myleti, nes, kol dar nejau i mokykla, ji neretai vesdavosi mane su broliu i baznycia, mokydavo, kaip zegnotis reikia ir atsakydavo i visus mums iskilusius klausimus....

as priklausau vienai katalikiskai organizacijai, kiekviena sekmadieni einu i baznycia, po Misiu jauciuosi pakyleta...

o jei nenueinu pasimelsti sventadieni, visa likusi savaite kazkokia ne tokia buna...

paskaitos man dazniausiai vyksta PMDF, tai eidama i jas kartais uzsuku i Igulos baznycia (sobora), pasimeldziu..