dainelė: Sveiki. Šitoje svetainėje kai parašau, kad per ~40 savo gyvenimo metų gyvenu viena be vyro, vis kas nors suabejoja, kad mano gyvenimas galėtų būti pilnavertis. Neįgalių žmonių gyvenimas, pasirodo, taip pat greičiausiai nekokybiškas. Taip pat ir tėvų, kurie luošus vaikus ryžtasi auginti. Paskui dar nepilnavertis gyvenimas ir tų, kurie skiriasi, kad galiausiai imtų TIKRAI gyventi. O paskui dar namų šeimiminkių, našlaičių... etc.
Taigi, kas yra tas PILNAVERTIS GYVENIMAS? Ar jis apskritai įmanomas?
Ar tai objektyvu, ar tik jautimas?
Ar gyvenimas "pilnavertis" galėtų/turėtų būti kasdien, ar tik kartais?
Kokie dalykai yra jūsų gyvenime, be kurių jūs laikytumėte jį nepilnaverčiu? Ar jie kinta žmogui augant-bręstant-senstant?
Ar tikrai neįgalus - protiškai ar fiziškai - žmogus negali gyventi pilnavertiškai?
Dainele, Dainele, uzkabinai tokia tema i kuria nei vienas negali, negalejo ir negales atsakyti.... vienoj vietoj tu tikrai teisi, jai gyvendamas jautiesi ishties gerai ir nesvarbu ar tu vienishas, invalidas, vedes ir t.t., tai galima kazkiek pavadinti pilnaverciu gyvenimu... o visa kita gyvenime shablonai, shablonai ir visi sukurti zmoniu , o ne dievu.... o sheip, vartykis kiek tik nori, pirnaverti ar ne, bet ta gyvenima teks pragyventi ir nereikia per daug lauzyti sau galvos....
na cia vel mano lengvabudishka nuomone....